Dabar tenka grįžti prie jau išsakytų minčių, kad konstitucinė teisė „neturi kito šaltinio – tik Konstituciją“, kad „konstitucinės teisės normos gali būti nustatytos tik pačioje Konstitucijoje ir niekur kitur“. Šį teiginį neišvengiamai reikia tikslinti. Reikalas tas, kad nors konstitucinės normos negali būti suformuluotos ne Konstitucijoje, o kokiuose nors kituose teisės aktuose, bet konstituciniai principai atskleidžiami aiškinant Konstituciją (jos nuostatas), o aiškinimo aktai yra Konstitucinio Teismo aktai. Vadinasi, Konstitucija be savo, kaip „vientiso akto“, teksto apima ir konstitucinę doktriną – „gyvąją konstituciją“, užtikrinančią viso konstitucinio reguliavimo dinamiškumą ir galimybę keistis nekintant „pagrindinio dokumento tekstui“
. Moderniosios konstitucinės sistemos pagrįstos idėja, kad konstitucija yra kur kas daugiau negu vieno akto, vadinamo „konstitucija“, tekstas
: laikui bėgant „pagrindinio“ teksto funkcijas vis labiau perima konstitucinė doktrina, generuojama aiškinant šį tekstą, o vėliau ir pačią save. Kai teigiama, kad, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija yra patraukli ir patogi, nes trumpa
, pamirštama (o gal nenorima matyti?), kad tikroji, „gyvoji“ JAV Konstitucija surašyta daugiau kaip penkiuose šimtuose tomų Aukščiausiojo Teismo sprendimų – konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje formuluojama konstitucinė doktrina. Daryti išvadas apie bet kurios valstybės konstitucinę santvarką remiantis tik konstitucijos tekstu tolygu spręsti apie teatro vaidinimo turinį tik iš programos
. Konstitucinė jurisprudencija – ne tik ne mažiau svarbus konstitucinės teisės šaltinis už Konstituciją; tai Konstitucijos nuostatų suvokimo ir tiesioginio taikymo prielaida, o kartu ir imperatyvas, privalomas įstatymų leidėjui. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Maža to, Konstitucinio Teismo įstatymo
72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams“, o 5 dalyje – kad „Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį“. Nors Konstitucinio Teismo įstatyme vartojama formuluotė „turi įstatymo galią“, iš viso cituoto konstitucinio ir teisinio reguliavimo, o ypač iš Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostatos, darytina išvada, kad ši galia – ypatinga. Tai – Konstitucijos galia, nes jos negalima įveikti priimant įstatymą ar kitą teisės aktą.