Įdomi Galio ir Perčio partnerystė – abu buvo lygiaverčiai lipdytojai, tačiau Pertis lipdė figūras, o Galis kūrė ornamentus ir puošybos detales, tarp kurių rasime besišnekučiuojančius paukštelius vešlios augmenijos fone, fantastines būtybes, kaukes ar netgi dvasininko daiktų rinkinį – smilkytuvą, pintą krepšį su taure ar žvakides. Nei iš šio, nei iš to čia taip pat atsiranda nieko bendra su šventais daiktais neturintis maišelis. Pažymėtina, kad augaliniame reto virtuoziškumo bažnyčios dekore naudojami Lietuvos gėlių ir medžių lapų motyvai. Iš vienos pusės tai liudija Galio pastabumą ir įgimtą tičiniečių menininkų siekį prisitaikyti prie vietos realijų. Iš kitos pusės tai liudija ir menininko drąsą, nes į didingą barokinį kūrinį, linkusį į teatrališkumą, didingumą ir solidžių kanonų atkartojimą, įtraukti tiek daug buitinių ir vietinių motyvų buvo neįprastai originalu ir net eretiška Žr. Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, p. 148–149. .
Pertis neapsiribojo vien Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dekoru. Jis dalyvavo dekoruojant Vilniaus Antakalnio priemiestyje esančius Trinitorių vienuolyną ir bažnyčią, J. K. Sapiegos rūmus ir D. Sluškos rūmus. Už Vilniaus ribų jam priskiriamas Mikailiškių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios dekoras ir skulptūros Gardine: bernardinų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero ir Sapiegų rūmuose (šios neišliko).