Straipsnis Lugano ežero pakrančių menininkai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko kūrėjai (XVI–XVIII a.)

Įdomi Galio ir Perčio partnerystė – abu buvo lygiaverčiai lipdytojai, tačiau Pertis lipdė figūras, o Galis kūrė ornamentus ir puošybos detales, tarp kurių rasime besišnekučiuojančius paukštelius vešlios augmenijos fone, fantastines būtybes, kaukes ar netgi dvasininko daiktų rinkinį – smilkytuvą, pintą krepšį su taure ar žvakides. Nei iš šio, nei iš to čia taip pat atsiranda nieko bendra su šventais daiktais neturintis maišelis. Pažymėtina, kad augaliniame reto virtuoziškumo bažnyčios dekore naudojami Lietuvos gėlių ir medžių lapų motyvai. Iš vienos pusės tai liudija Galio pastabumą ir įgimtą tičiniečių menininkų siekį prisitaikyti prie vietos realijų. Iš kitos pusės tai liudija ir menininko drąsą, nes į didingą barokinį kūrinį, linkusį į teatrališkumą, didingumą ir solidžių kanonų atkartojimą, įtraukti tiek daug buitinių ir vietinių motyvų buvo neįprastai originalu ir net eretiška Žr. Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, p. 148–149. .

Pertis neapsiribojo vien Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dekoru. Jis dalyvavo dekoruojant Vilniaus Antakalnio priemiestyje esančius Trinitorių vienuolyną ir bažnyčią, J. K. Sapiegos rūmus ir D. Sluškos rūmus. Už Vilniaus ribų jam priskiriamas Mikailiškių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios dekoras ir skulptūros Gardine: bernardinų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero ir Sapiegų rūmuose (šios neišliko).

Lugano ežero pakrančių menininkai buvo keliaujantys darbo ieškotojai. XVI–XVII a. aiškiai matome, kad padirbėję Lietuvoje ir užsidirbę pakankamai pinigų arba mirus mecenatui jie grįždavo gimtinėn arba keliaudavo kiton šalin. XVIII a. šios tendencijos pasikeičia – vis daugiau menininkų sukuria šeimas ir visam laikui lieka gyventi Lietuvoje. Pirmasis ryškus toks pavyzdys buvo Pertis. Vos „apšilęs“ kojas Lietuvoje, jau 1678 m. iš tėvynės į Vilnių jis atsivežė visą būrį savo giminaičių: brolių, sūnėnų ir pusbrolių. Iš viso tais metais į Lietuvą atvykusių tičiniečių kompanijoje galėjo būti apie 10 žmonių Žr. Aldo Crivelli, Artisti ticinesi dal Baltico al Mar Nero, p. 45. Pažymėtina, kad jokie kiti šaltiniai nepatvirtina tokio masinio Perčio giminaičių atvykimo ir apsistojimo Vilniuje fakto. . Visi jie buvo menininkai, o jų tėvai arba jie patys jau buvo dirbę ir išgarsėję Čekijoje bei Bavarijoje. Prabėgomis galima pastebėti, jog toje menininkų giminėje būta ir „nukrypimų“: 1691 m. minima, kad Perčio brolis Bartolomėjus yra kunigas Valtelinoje Žr. Euzebiusz Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), poz. 443, s. 54. . Tačiau grįžkime į Lietuvą. Labai panašu, kad šie atvykėliai galėjo prisidėti prie Lietuvoje vykdomų darbų. Deja, aiškių šaltinių nuorodų į tai nėra. Yra tik istorikų spėjimų, jog kas nors iš jų galėjo dekoruoti trinitorių bažnyčią Antakalnyje, bernardinų bažnyčią Gardine ir bažnyčią Mikailiškėse, nes pastarųjų meninis lygis kiek kontrastuoja su Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ypač tobulai atliktomis dekoracijomis. Bet galėjo būti ir atvirkščiai – kai kurie giminaičiai galėjo padėti dekoruoti Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, o vėliau išvykti. Tokiu būdu, praradus giminaičių paramą, tolesni Perčio projektai jau nebepasiekė tokių meninių aukštumų… Ir tai galbūt nėra visai nepagrįsta nuomonė, nes, kaip teigiama viename iš naujausių tyrimų, 1679 m. jo atlyginimas padvigubėjo dėl to, jog į darbus įsitraukė ką tik atvykę trys broliai ir du pusbroliai Žr. Anna Sylwia Czyż, Kościół świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, s. 88–89. . Tai labai rimta nuoroda, verčianti manyti, kad Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią dekoravo ne tik Pertis, bet ir jo giminaičiai. Lietuvos archyvuose (ypač bažnytinėse gimimų ir vestuvių metrikose) gana dažnai minimi Perčiai – Džovanis Pjetras, jo vaikai ir anūkai. Per daug neišsiplėsdami pastebėsime, kad Pertis turėjo šešis vaikus, kurie visi pasiliko Lietuvoje ir čia sėkmingai įsitvirtino, buvo vienuoliai, kariškiai, verslininkai, bet nė vienas netapo nei architektu, nei skulptoriumi Apie Perčio giminę Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje kalba šie šaltiniai: Euzebiusz Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), 443 poz., s. 54; Anna Sylwia Czyż, Kościół świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, s. 88–89, 169–170; Aivas Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), p. 182; Aldo Crivelli, Artisti ticinesi dal Baltico al Mar Nero, p. 45; Mariusz Karpowicz, Artisti ticinesi in Polonia nel ’600, p. 151. .

Nuo Lugano pakrančių į pakaunės miškus: avangardinis barokas Pažaislyje (XVII a. antra pusė)

XVII a. paskutiniame trečdalyje vakariniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kampe, pačiame dabartinės Lietuvos Respublikos viduryje, šalia Kauno, pastatytas vienas įspūdingiausių Europos brandžiojo baroko pastatų – Pažaislio kamaldulių bažnyčia ir vienuolynas. Koks gi tas Pažaislio originalumas, darantis jį išskirtinį Vidurio ir Šiaurės Europoje? Pirmiausia – šešiakampis planas. Italijoje, kaip ir visoje likusioje Europoje, šešiakampių bažnyčių ir koplyčių pasitaikydavo ne dažnai, o šešiakampių su kupolu dar rečiau. Pagrindinė priežastis, matyt, buvo ta, kad ant aštuonkampio ar apvalaus pagrindo buvo daug lengviau uždėti kupolą nei ant šešiakampio. Svarbu paminėti, kad vidurio ir šiaurės Europoje tokių pastatų iki Pažaislio iš viso nebuvo. Dar daugiau, jis gali būti susietas su legendiniu Europos baroko architektu tičiniečiu Frančesku Borominiu (Francesco Borromini, 1599–1667). Esmė ta, kad baroko menas, kuris taip mėgo simbolius ir užkoduotas reikšmes, nuo XVII a. ketvirto dešimtmečio pasipildė trikampiais, elipsėmis ir įvairiomis kitomis geometrinėmis figūromis. Kiekviena iš jų turėjo savo reikšmę arba reikšmes. Pavyzdžiui, lygiakraštis trikampis simbolizavo Švč. Trejybę. Iš tokių trikampių sudarytos šešiakampės figūros turėjo ypač daug prasmių, nes skaičius šeši krikščioniškoje tradicijoje reiškia ir šešias Jėzaus Kristaus valandas, praleistas ant kryžiaus prieš mirštant, ir šešias Dievybės savybes – galią, didybę, išmintį, meilę, pasigailėjimą ir teisingumą – bei daugelį kitų. Borominis Romoje 1642 m. pradėjo statyti Sant’Ivo alla Sapienza bažnyčią, kurios plane – apskritimas, taisyklingas šešiakampis ir šešiakampė žvaigždė. Šalia kitų novatoriškų jos bruožų, tai buvo ypač originalus sprendimas. Įdomiausia, kad tokius pat simbolius galima įžiūrėti ir Pažaislio kamaldulių bažnyčios plane Žr. Kęstutis Paulius Žygas, „The Symbolic Geometry of the Baroque Camaldolese Monastery at Pažaislis“, 2009. . Šis faktas išskiria ją ne tik Vidurio ir Šiaurės, bet ir visos Europos kontekste. Belieka tik spėlioti, ar tai atsitiktinis sutapimas, ar Borominio įtakų pasireiškimas. Jeigu buvo kopijuojama nuo pavyzdžio Romoje, tai būtų vienas pirmųjų Borominio sukurtų formų perkėlimas už Italijos ribų, nes minėtoji bažnyčia Romoje pašventinta 1660 m., o Pažaislis pradėtas statyti vos po 7 metų.

Tačiau pats originaliausias dalykas Pažaislio bažnyčios architektūroje – specifinės formos fasadas. Jis yra įgaubtas į vidų. Iš vienos pusės tuo buvo siekiama atidengti ir paryškinti kupolą: plokščias fasadas šiuo atveju būtų užstojęs didesnę dalį kupolo ir šis būtų menkiau akcentuotas. Iš kitos pusės, tai atitiko pagrindinę baroko meno vystymosi kryptį – didinti iliuziją, perspektyvą, siūlyti netikėtas, puošnias ir stebinančias formas (4 pav.).

Nėra iki galo aišku, kas buvo svarbiausias Pažaislio architektūrinio sprendimo idėjos autorius. Naujausios hipotezės svarsto dvi pavardes – Izidorą Afaitatį (Izidoro Affaitati, 1622 – iki 1686) ir Pjetrą Putinį (Pietro Puttini, 1633–1699). Abu architektai buvo kilę iš nedidelio Albogazijaus (Albogasio) kaimelio, esančio ant Lugano ežero kranto, Valsoldos krašte, dabartinėje Italijoje, Lombardijos regione. Šis kaimelis nuo šveicariškojo Lugano nutolęs vos apie 10 kilometrų. Maždaug tokiu pat atstumu nutolęs ir nuo garsiojo Borominio gimtinės, esančios kitame Lugano ežero krante, tačiau jau Šveicarijos teritorijoje. Tais laikais žmonės bendravo ir šeimos giminiavosi nepaisydamos valstybių sienų, todėl kultūrine prasme visas Lugano ežero pakrančių regionas buvo ir lieka vientisas arealas.

Karpowiczius pastaraisiais metais parašė net kelias knygas, įrodinėdamas, kad pagrindinis Pažaislio architektas buvo visoje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje įtakingas valdovo architektas Afaitatis Žr. Mariusz Karpowicz, Isidoro Affaitati (1622–1684): Architetto valsoldese in Polonia, 2009; Architekt królewski Isidoro Affaitati, 2011. . Be to, Pažaislio šventovės planas iš esmės atitinka Afaitačio suprojektuotą Bielianų kamaldulių bažnyčią Lenkijoje. Jis griežtai paneigė, jog tai galėjo būti venecijietis L. Fredo ar ilgametis Kristupo Zigmanto Paco (komplekso užsakovo) inžinierius, architektas ir LDK kariuomenės pulkininkas, taip pat italas Džovanis Batista Fredianis (Giovanni Battista Frediani; † po 1693), kaip ilgą laiką buvo manoma istoriografijoje, pirmiausia Lietuvos Nuomonė, kad svarbiausias architektas buvo L. Fredo, buvo įtvirtinta tarpukaryje pasirodžiusioje monografijoje: Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje, 2001. . Jis taip pat neigia, kad juo galėjo būti P. Putinis, kurio darbai Pažaislyje yra dokumentuojami ir kuris taip pat dažnai nurodomas pagrindiniu architektu, ypač naujausioje lietuvių istoriografijoje Pavyzdžiui, Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai, 2009. .

Karpowicziaus iškelta hipotezė, kad pagrindinis architektas buvo Afaitatis, iš dalies paremta tuo, jog dar išlikęs jo ir mecenato K. Z. Paco susirašinėjimas iš ankstyvojo vienuolyno ir bažnyčios statymo laikotarpio Žr. Mindaugas Paknys, „Nowe źródła o artystach w Pożajściu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Paca”, 2000. . Praėjus šešeriems metams nuo statybų pradžios, 1673 m., į Pažaislį atvyko P. Putinis, kilęs iš to paties Albogasio miestelio, kaip ir Afaitatis. Panašu, kad būtent Afaitatis į Lietuvą pakvietė ir padėjo įsikurti ne tik Pjetrui, bet ir jo jaunesniajam broliui Karlui (1644–1682). Šaltiniai nurodo, kad Putinių ir Afaitačių giminės glaudžiai bendravo. Vos atvykę broliai Putiniai energingai ėmėsi visų pagrindinių su statybomis susijusių vadovavimo darbų. Tikėtina, kad Karlas daugiau buvo užsiėmęs organizaciniais statybos priežiūros darbais Žr. Mindaugas Paknys, Pažaislis: menas ir istorija, p. 24. . Tačiau 1682 m. jis netikėtai mirė. Tuomet visus darbus perėmė Pjetras, kuris be didesnių pertraukų Pažaislyje dirbo iki 1691 m. Nėra žinių, kiek jis prisidėjo prie pirmojo projekto kūrimo ar galbūt atvykęs koregavo svetimą projektą. Tačiau žinoma, kad jam vadovaujant buvo atliekami pagrindiniai architektūriniai darbai – iškeltas bažnyčios kupolas, pastatytas dvibokštis fasadas, dekoruotas bažnyčios vidus. Jis tikrai parengė didžiąją dalį vidaus dekoravimo projektų. Pagal jo sudarytus planus marmuro skaldyklose prie Krokuvos buvo iškalamos detalės, vėliau plukdomos upėmis iki Pažaislio ir čia montuojamos. Taigi, galima konstatuoti, kad Pjetro indėlis į bažnyčios statybas buvo labai didelis.

Pažaislis dar yra žinomas savo stiuko lipdiniais, sukurtais 1673–1676 m., kurie puošia ne tik bažnyčios, bet ir kai kurių vienuolyno patalpų lubas. Keliose stiuko lipdinių vietose yra įrašytas jų kūrėjo vardas – J. Merli (Ioan Merli). Kadangi Pažaislyje ir kituose Lietuvoje esančiuose šaltiniuose visur minimas tik vienas jo vardas – Jonas (Džovanis), kyla tam tikros painiavos. Karpowiczius įtvirtino nuomonę, kad tai buvo Džovanis Batista Merlis (1646–iki 1695), kilęs iš to paties Albogazijaus kaimelio, kaip ir Afaitatis su P. Putiniu. Deja, nieko apie kitus šio skulptoriaus kūrinius nei Italijoje, nei Šveicarijoje, nei kur kitur Europoje nežinoma. Atrodo, kad Lietuvoje jis atsirado iš niekur ir vėliau dingo. Tai, kad jis gimė Albogazijuje ir ten retkarčiais pasirodydavo, rodo vietos bažnytinės metrikos. 2012 m. italų mokslininkas, dirbantis Lugane, Giorgio Mollisis iškėlė hipotezę, kad tas Pažaislio stiuko kūrėjas buvo ne Džovanis Batista, bet Džovanis Marija Merlis (1631–1707). Pastarasis taip pat buvo kilęs iš Albogazijaus kaimelio, tačiau dirbo šiaurės Italijoje, Vičencoje ir Trente, buvo žinomas kaip skulptorius. Be to, laikotarpis, kai jis pradingo iš šiaurės Italijos, visiškai sutapo su laikotarpiu, kai jis atsirado Lietuvoje. Lietuvių mokslininkui Mindaugui Pakniui Italijoje suradus Džovanio Merlio laišką Laiškas yra vienuolyne Sacrum Eremum Tuscolanum, rinkinyje „Eremo di Monte Argentini“. Archyvas nesutvarkytas, laiškas numerio neturi. , kuriame minima jo veikla Pažaislyje ir kuris rašytas iš Vičencos, tikriausiai nebelieka abejonių, kad neeilinių stiuko skulptūrų autorius buvo būtent šis Merlis – Džovanis Marija Už visą informaciją, susijusią su hipotezėmis dėl Merlio asmenybės, esame dėkingi Mollisiui ir Pakniui. Mollisis publikacijų šia tema kol kas nėra paskelbęs (turi pasirodyti 2014 m.). Paknys atitaisė šį netikslumą naujoje knygoje Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija, p. 94–97. . Lingvistiniu požiūriu pažymėtina, kad Džovanis Batista yra vientisas asmenvardis. Rašant inicialais, jis trumpinamas J. B., ne vien J., arba IOAN, kaip randamas Pažaislio stiukuose. Kitaip yra su asmenvardžiu Džovanis Marija, kuris susideda iš dviejų skirtingų vardų. Antrasis, moteriškas, būdavo suteikiamas linkint Švč. Mergelės pagalbos ir dažnai iki šių dienų prisistatant jis yra praleidžiamas.

Lugano ežero pakrančių menininkai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijoje (XVIII a.)

Ilgą laiką Lietuvoje XVIII a. buvo laikomas tamsos ir nelaimių laikotarpiu. Jo pradžią žymi kraštą nualinęs Šiaurės karas (1700–1721), o pabaigą – Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai ir sunaikinimas (1772–1795). Nepaisant sudėtingos politinės padėties, tičiniečių imigracija nesustojo. Atvirkščiai, jų skaičius tik didėjo, o projektų apimtis gerokai išsaugo. Didikai daug lėšų skyrė katalikų bažnyčių, vienuolynų ir dvarų statybai visame krašte, neapsiribodami vien svarbiausiais politiniais centrais, kaip būta XVI ir XVII a.

Iš Tičino kantono Mendrizijaus (Mendrisio) miesto kilę architektai Domenikas (Domenico; † apie 1755) ir Juozapas (Giuseppe, 1716–1773) Fontanos tarp daugybės vietos ir užsienio kilmės menininkų buvo vieni žymiausių Vilniaus baroko kūrėjų, dirbusių įvairioms LDK didikų šeimoms. Domenikas šeimą sukūrė ir apsigyveno netoli Gardino, XVIII a. tapusio faktine LDK sostine. Daugiausia kūrė šiame mieste ir jo apylinkėse – projektavo graikiško kryžiaus plano šventoves. Viena jų yra išlikusi dabartinės Lietuvos teritorijoje – dominikonų Švč. Trejybės bažnyčia Liškiavoje (1703–1741), kita – unitų Dievo Motinos gimimo cerkvė Gardine (1719–1751) Žr. Wojciech Boberski, „Fontana Domenico“, S. 123. . Jo sūnėnas Juozapas Fontana buvo pats produktyviausias LDK žemėse kūręs tičinietis Žr. Auksė Kaladžinskaitė, „Nauji architektūros istorijos šaltiniai: architektas Juozapas Fontana“, 2012; Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai, p. 88–89; Wojciech Boberski, „Fontana Jozef (Giuseppe) III“, S. 126–128; „Dzieje Fary w Witebsku i jej architektoniczne przemiany”, 1999. . Tiesa, jis nebuvo pirmos kartos migrantas. Jo tėvas Džuzepė Džakomas Fontana (Giuseppe Giacomo Fontana, 1676–1739) iš Mendrizijaus į Lenkiją atvyko XVII a. paskutiniame dešimtmetyje ir dirbo įvairiems užsakovams, kol ketvirtame dešimtmetyje tapo karaliaus architektu. Didžioji dalis Džuzepės Džakomo projektų įvykdyta Lenkijoje, ypač Varšuvoje, Lietuvoje jo pėdsakai labai menki Žr. Wojciech Boberski, „Fontana (Giuseppe Giacomo) II“, S. 123–124. .

Juozapas Fontana karjerą daryti pasitraukė iš Lenkijos (Varšuvos) į Lietuvą, kur dirbo nuo 1738 m. Pradžioje gyveno Vilniuje, nuomojosi namą Pilies gatvėje. Vėliau, nuo 1742 m., persikėlė į rytines LDK žemes. Daugiausia projektavo Vitebske. Iš viso jam priskiriama apie 40 pastatų visoje LDK teritorijoje, funduotų įvairių LDK didikų giminių. Didelė jo statytų pastatų dalis XIX–XX a. buvo sunaikinta. Apie 2011 m. Baltarusijos valdžia pasirūpino J. Fontanos projektuotos Vitebsko unitų katedros (nuo 1799 m. – pravoslavų Marijos žengimo į dangų katedra, 1938 m. nugriauta) atstatymu. Kiek anksčiau, apie 2008 m., buvo atstatyta dar viena jo suprojektuota bažnyčia šiame mieste – unitų Prisikėlimo bažnyčia (pastatyta 1768–1772 m., dar vadinta „Rinkos aikštės“ bažnyčia, nugriauta 1938 m.).

Ši Juozapo Fontanos Vitebsko „Rinkos aikštės“ bažnyčia yra vienas tobuliausių Vilniaus baroko pavyzdžių. XVIII a. trečią–aštuntą dešimtmetį šiuo originaliu architektūros stiliumi italų, vokiečių ir vietinės kilmės architektai suprojektavo šimtus sakralinių pastatų visoje LDK teritorijoje. Kadangi nei anksčiau, nei po to nebuvo statoma tiek daug mūrinių bažnyčių Lietuvoje, iki šiol jos išlieka vienu pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos miestų ir kraštovaizdžio žymeniu.

Kokie pagrindiniai Vilniaus baroko bruožai? Jei iki XVIII a. pradžios LDK teritorijoje buvo tik pernešamos iš Vakarų, ypač Italijos, perimtos baroko formos, jas čia kiek modifikuojant ir patobulinant, tai XVIII a. pavyko sukurti savitą baroko atmainą, kurią šiandien skiria ir vertina visi meno bei architektūros istorikai. Originaliausi pavyzdžiai – bažnyčios, statytos 1730–1790 m. laikotarpiu. Labiausiai į akis krintantis jų bruožas – du bokštai, kurie apačioje yra storesni, o kylant į viršų siaurėja ir baigiasi mažučiu „šalmu“. Apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai yra labai aukštas, o virš jo esantysis žemėja. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad bokštai yra grakštūs, liauni ir lengvi. Be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja (kas ir matyti minėtoje Juozapo Fontanos šventovėje Vitebske). Atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavių šviesos ir šešėlių efektų. Kitaip nei ankstyvajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią. Vilniaus barokas neatsiejamas nuo rokoko. Šis XVIII a. centrinėje Europoje ypač suklestėjęs stilius pasižymėjo tuo, kad bažnyčių išorė ir itin jų vidus būdavo perkraunami įvairiomis detalėmis bei dekoracijomis. Rokoko bažnyčiose daug paveikslų, freskų, įvairių skulptūrų, angeliukų, ornamentų, paauksuotų ir marmurinių detalių. Čia labai didelė spalvų ir medžiagų įvairovė. Toks vaizdas atrodo gana chaotiškai ir gal net ekscentriškai, tačiau tai kuria prabangos ir didybės iliuziją, kuri paveikia žiūrovus.

Antonijus Paraka – Vilniaus baroko kūrėjas iš Valsoldos

Turime dar vieną labai produktyvų XVIII a. architektą, kuris, manoma, prisidėjo prie Vilniaus baroko kūrimo – tai Antonijus Ludovikas Paraka (1722 – apie 1790), kilęs iš Kastelo Valsoldos (Castello Valsolda) miestelio. Neaišku, kada ir kaip A. Paraka atvyko į Lenkiją ir Lietuvą, tačiau žinoma, kad kilęs iš senos menininkų giminės, nuo XVI a. žinomos gimtinėje, italų miestuose ir už jų ribų. Gana daug Valsoldos menininkų dirbo Lenkijoje ir Lietuvoje, tarp jų ir A. Parakos giminaičių, todėl patekti į Lietuvą jam nebuvo sudėtinga. Jo, kaip architekto, veikla šiame krašte susijusi su 1750–1775 m. Buvo vedęs vietinę bajoraitę Małachowską ir gyveno Latgaloje (rytinė dabartinės Latvijos dalis, pietuose besiribojanti su dabartine Lietuva ir Baltarusija), Ludzos miestelio apylinkių dvarelyje. Turėjo tris sūnus, iš kurių tik vienas – Dominykas – sulaukė senatvės, nes kiti žuvo XVIII–XIX a. sandūroje kaudamiesi Napoleono sudarytuose lenkų ir lietuvių daliniuose, kovojusiuose už LDK išlaisvinimą iš Rusijos imperijos. Jo proanūkis Ignacijus Paraka buvo deportuotas į Sibirą, nes dalyvavo 1863 m. sukilime prieš Rusiją. Matome, kad šis architektas ne tik pats buvo įleidęs šaknis Lietuvoje, bet ir išugdė pačius tikriausius Lietuvos patriotus, atidavusius savo gyvybes už šalį.

Karpowiczius buvo vienintelis tyrinėtojas, plačiau rašęs apie A. Paraką. Jo studijas vainikavo 2008 m. italų kalba publikuota šio architekto biografija Žr. Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca: architetto del Rococo estremo, 2008. . Remdamasis Valsoldoje išlikusiomis bažnytinėmis metrikomis, mokslininkas rekonstravo A. Parakos giminės medį. Knygelėje yra aprašyti svarbiausi architekto projektuoti pastatai, o kadangi trūksta archyvinių dokumentų, Karpowiczius, remdamasis analogijomis ir menotyriniais metodais, priskiria jam keletą naujų. Galų gale lenkų profesorius dar kartą pakartoja savo nuomonę, kad A. Paraka buvo vienas žymiausių XVIII a. LDK, o gal ir visos Abiejų Tautų Respublikos architektų, įkūnijęs ypač avangardines ir laisvas architektūros formas. A. Parakos kūriniai yra išsidėstę plačioje teritorijoje, apimančioje šiaurinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį – dabartinę šiaurės rytų Lietuvą, Latgalą ir šiaurės vakarų Baltarusiją. Pagrindiniai architekto užsakovai buvo vietos didikų giminės, ypač Pliateriai.

Vilniuje Karpowiczius Valsoldos architektui priskiria keletą objektų: augustinų Švč. Marijos Ramintojos bažnyčios bokštą (1746–1768), Švč. Trejybės (unitų) bažnyčios bokštelius, Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštus ir tambūrą (prie Misionierių vienuolyno; rekonstrukcija 1750–1756) ir Bazilijonų vartus (pastatyti 1761).

Kitose šiandieninės Lietuvos dalyse, sekdamas prof. Jerzy’io Kowalczyko hipoteze, Valsoldos architektui Karpowiczius priskiria Veisiejų parapinę Šv. Jurgio bažnyčią (vyskupo Masalskio fundacija). Pradėta mūryti 1768 m. ji užbaigta buvo tik 1817 m. Žr. Jerzy Kowalczy, „Rola Rzymu w późnobarokowej architekturze Polskiej”, s. 287. Manoma, kad A. Paraka galėjo 1766 m. perstatyti Smalvų parapinę bažnytėlę Žr. Mariusz Karpowicz, Artisti Valsoldesi in Polonia nel ’600 e ’700, p. 166. , kuri neišliko iki mūsų dienų.

Praplečiant Karpowicziaus sudarytą A. Parakos projektų sąrašą šiandieninės Lietuvos teritorijoje, dar reikėtų pridėti keletą objektų Dusetose. Šio miestelio Švč. Trejybės bažnyčią 1744 m. perstatinėjo Pliateriai. Lietuvos istoriografijoje yra paplitusi nuomonė Žr. Donatas Čepukas, Be užmaršties: leidinys apie Dusetų (Zarasų raj.) istoriją, 2008; Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė, Dusetos: Zarasų rajonas, 2002 ir kt. , kad amžiaus viduryje pristatytos varpinės autorius yra A. Paraka, nors tam patikslinti archyvinių dokumentų nėra. Dusetų parapijos archyvas, kuriame galėjo būti tai patvirtinanti informacija, 1941 m. buvo sunaikintas Žr. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios, p. 163. . Lyginant šį bokštą su kitais A. Parakai priskiriamais kūriniais matyti, kad jis yra rezervuotų klasicistinių formų, o ne judrių ir laisvų rokoko.

Parakos pavardė yra susijusi su dar vienu pastatu Dusetose. Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, P. Galaunės archyve, yra „Plioterovos Emerencijanos sutartis su architektu Pranciškumi Paraka dėl dvaro rūmų Dusetose statybos (1766–1770)“ Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, P. Galaunės archyvas, f. 132. . Rūmų projekto autorius nenurodomas, Paraka įdarbinamas tik statyboms vykdyti ir kontroliuoti. Akivaizdu, kad šis Pranciškus Paraka buvo Antonijaus Parakos brolis – Domenikas Pranciškus Paraka, gimęs Valsoldoje 1729 m. Šie Dusetų rūmai iki mūsų dienų neišliko.

Latgaloje žymiausias A. Parakos darbas yra misionierių ordino bažnyčia Kraslave (1755–1767), kurios statybas rėmė grafai Pliateriai. Konstantinas Liudvikas Broel-Pliateris (1722–1778), Livonijos seniūnas, dėjo didžiules pastangas ir skyrė milžiniškas pinigų sumas siekdamas Kraslavą paversti kultūriniu ir religiniu regiono centru. Ši bažnyčia laikoma žymiausiu Latgalos, o kartu ir visos Latvijos baroko architektūros statiniu. Pliaterio rūmai (griuvėsiai stovi dar ir šiandien) užbaigti 1791 m. buvo išdabinti freskomis su romėniškomis scenomis. Latvijos istoriografijoje nurodoma, kad jų architektas buvo Domenikas Paraka Žr. Alberts Zarans, Latvijas pilis un muižas. Castles and Manors of Latvia, p. 291. , o kartais Antonijus Paraka Žr. Jon Seligman, Latgale, the Dvina River and Szlachta – The History of Kraslava: From Neolithic Times till the Eighteenth Century. . Šalia rūmų įkurta biblioteka (apie 20 000 knygų) buvo viena didžiausių tame regione. Žinoma, kad A. Paraka buvo jos projekto autorius. Mieste buvo remiami ir neįtikėtinai suklestėjo amatai, pritraukdami pirklius ir prekybininkus iš visos Europos. 1752 m. Pliateriai pastatė ir naują miestelio rotušę su parduotuvėmis, kuri taip pat kartais priskiriama A. Parakai Senesnėje literatūroje keliama hipotezė, kad rotušę su parduotuvėmis galėjo projektuoti A. Paraka (Euzebiusz Łopaciński, Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w.), s. 97, poz. 801). Ta pati mintis kartojama ir Karpowicziaus knygoje, skirtoje šiam architektui (Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca: architetto del Rococo estremo, 2008). Tačiau Latvijos istoriografijoje laikoma, kad rotušės pastato architektas buvo Janas Tobias Didresteinas. . Deja, iki mūsų dienų šie statiniai neišliko.

Latgaloje A. Parakai hipotetiškai priskiriamos dar kelios bažnyčios. Manoma, kad jis galėjo sukurti Pasienės bažnyčios (1753–1761) projektą, kurios fasadas primena tiek Kraslavos bibliotekos, tiek kitų jo projektuotų bažnyčių formas Žr. Alberts Zarans, Latvijas pilis un muižas. Castles and Manors of Latvia, p. 306. . Lygiai taip pat hipotetiškai jam priskiriamas ir Alūkstos fasado perstatymas, vykdytas 1762 m. Žr. Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca: architetto del Rococo estremo, p. 22; Jerzy Paszenda, Budowle Jezuickie w Polsce XVI–XVIII w., s. 38. Kitaip nei Pasienės, Alūkstos bažnyčia iki mūsų dienų neišliko, nugriauta apie 1960 m.

Latvijos istoriografijoje galima rasti dar vieną Parakoms priskiriamą kūrinį – tai Borchų rūmai Varaklianuose (1783–1793). Tai tie patys grafai Borchai, kurie prisidėjo prie minėtos Pasienės bažnyčios statybų finansavimo. Rašoma, kad A. Parakos sūnus pakoregavo italo V. Mazočo projektą Žr. Pēteris Zeile, Latgales kultūras vēsture, p. 235. . Čia nenurodoma, kuris Parakos sūnus, tačiau labai gali būti, jog tai buvo Dominykas. Būtent šis asmuo nurodomas kaip dar vienos Latgalos bažnytėlės – Pušmucovos parapinės – statytojas (1852) Žr. В. В. Губина, «Положение православных и католических храмов на Беларуси в ХIХ в. Сравнительный анализ». .

Šiandieninėje Baltarusijos teritorijoje A. Parakos palikimas didžiausias yra Drujoje, Sapiegoms priklausiusiame mieste prie Dauguvos, vos 30 km nutolusiame nuo Kraslavos. Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad A. Paraka čia suprojektavo ir pastatė dominikonų bažnyčią maždaug 1763–1773 m. 1909 m. ji susprogdinta. Ši dvibokštė bažnyčia buvo vienas iš žymiausių garsiosios Vilniaus baroko mokyklos pavyzdžių. Ją statant buvo išsikviesti net 22 mūrininkai iš Vilniaus. Tam buvo būtina milžiniška pinigų suma, rodanti, jog A. Paraka buvo gerbiamas ir autoritetingas architektas, ir tai galėtų būti dar vienas faktas, įrodantis Valsoldos architekto ryšį su Vilniumi. Tačiau tai ne vienintelis Parakos darbas šiame mieste. Jis kartu su architektu Liudviku Grincevičiumi prisidėjo perstatant Bernardinų vienuolyną ir Švč. Trejybės bažnyčią (pastatyti 1643–1646) Žr. Анатоль Мікалаевіч Кылагін, Каталіцкія храмы на Беларусі, c. 58. . XVIII a. septintame dešimtmetyje perstatyta du viršutiniai jos barokinės varpinės aukštai, kurių bruožai, pasak Karpowicziaus, „idealiai atitinka“ A. Parakos braižą, matytą netoli stovėjusioje dominikonų bažnyčioje. Jam taip pat priskiriami ir rokoko stiliaus vartai į šventovės teritoriją. Tačiau tai dar ne viskas. Kitoje upės pusėje (dabar Latvija, Latgalos regionas), Piedrujos miestelyje, kuris LDK laikais buvo Drujos dalimi, yra išlikusi Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia. Pastatyta 1757 m. ji turi rokoko bruožų, būdingų XVIII a. Vilniaus barokui. Jos architektas nežinomas, tačiau manoma, kad juo galėjo būti A. Paraka Žr. Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca: architetto del Rococo estremo, 2008. . Valsoldiečiui Drujoje dar priskiriamas ištaigingos žydų sinagogos projektas. Šventovė pastatyta 1755–1756 m. Tai buvo viena ištaigingiausių ir turtingiausių krašto sinagogų. Deja, iki mūsų dienų neišliko.

Turime labai mažai informacijos apie A. Parakos asmenį ir jo darbus. Istorikai bando lyginamuoju metodu nustatyti, kurie statiniai LDK teritorijoje galėjo būti jo projektuoti ir statyti, dažniausiai lygindami juos su tikrai žinomais jo darbais. Tačiau viską apsunkina dar ir tai, jog daugybės XVIII a. statytų bažnyčių šiandieninėje Baltarusijos teritorijoje neišliko. Tarp tokių neišlikusių bažnyčių dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje, kurių autorystė gana tvirtai priskiriama A. Parakai, yra Asvejoje. Tai Livonijos didikų Hilzenų, glaudžiai bendradarbiavusių su Pliateriais, funduota bažnyčia. Spėjama, kad Valsoldos architektas projektavo Berezvečiaus (dabar Gluboko miesto dalis) bazilijonų bažnyčią, pastatytą 1751–1767 m. Tokią hipotezę iškėlė Karpowiczius, palyginęs Berezvečiaus bažnyčią su A. Parakos kūriniais: Mariusz Karpowicz, Antonio Paracca: architetto del Rococo estremo, s. 17. 1970 m. ši irgi buvo nugriauta. Šis Vilniaus baroko šedevras prieš keletą metų atstatytas Lenkijoje (!), netoli Baltstogės miesto.

Apibendrinimas

XVI–XVIII a. beveik keturiasdešimt architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų, kilusių nuo Lugano ežero pakrančių, paliko savo pėdsakus apie pusšimtyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovių (6 pav.).