Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

3. Bajorų dalyvavimas lietuvybės sąjūdyje tapatintas su dalyvavimu viešoje sociopolitinėje ir kultūrinėje erdvėje. Pastaroji tuo metu priklausė pirmiausia vyrams, joje dalyvaujančių moterų bajorių dalis nebuvo itin žymi Šį akivaizdų faktą dera papildyti kitu: iš valstietijos kilusių moterų šioje erdvėje beveik visai nebuvo. Sociopolitinis ir kultūrinis moterų aktyvumas viešojoje erdvėje reiškėsi kone vien bajorijos siūlomais pajėgumais. Suprantama, čia aptariamas tik tam tikras laikotarpis – vėliau situacija pakito. Svarbu paminėti ir kitą aspektą. Kai kuriose kultūrinės veiklos srityse moterų bajorių dalis buvo žymi. Kalbama apie lietuviakalbę grožinę literatūrą. , todėl bajorijos įnašas iš esmės tapatintas su vyriškos lyties atstovų veikla. Kita vertus, moterų bajorių kiekis lietuvybę palaikančių inteligentų šeimose buvo išskirtinai didelis, tačiau šis faktas niekaip neatsispindėjo bajorijos poveikio lietuvybei vertinimuose Paskutiniu metu pasirodė keli šiai temai skirti veikalai, tačiau jų indėlį istoriografiniame kontekste galima apibūdinti lyginant su „pirmosiomis kregždėmis“; šie veikalai neabejotinai įdomūs, tačiau juose vengiama konceptualiai permąstyti moterų bajorių vaidmenį ne atskirų individų ar šeimų, bet viso luomo lygiu. Atskirai minėtina Dalios Marcinkevičienės kiek anksčiau išleista knyga, taip pat Tomo Balkelio monografija, skyrusi bent vieną skyrių moters vaidmens aptarimui to meto visuomenėje. Tačiau šie veikalai nepriklauso tradicinei istoriografijai, su kuria polemizuojama pranešime. Žr. Dalia Marcinkevičienė, Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje 19 a. – 20 a. pradžioje, 1999; Tomas Balkelis, Moderniosios Lietuvos kūrimas, p. 149–176. . Už lietuvybę palaikančio inteligento ištekėjusi bajoraitė – žmona ir motina Jei tikėsime dominuojančiu istoriniu pasakojimu, dauguma bajorų vyrų buvo prieš lietuvybę, tačiau nežinia, kodėl bajorės moterys mielai rinkosi lietuvybę puoselėjusius vyrus. Kaip interpretuoti tokią lyčių požiūrių priešpriešą luomo ribose? Patriarchaliniu mentalitetu, kuris moteris vertė pritarti bet kokiai visuomeninei vyro veiklai? Bandymu įsilieti į socialiai reikšmingą grupę, nepaisant tos grupės ideologijos? Vargu. Labiau tikėtina, kad minėtas istorinis pasakojimas nepagrįstai stereotipizavo ar net demonizavo bajorų luome vyravusias nuostatas lietuvybės atžvilgiu, o į šią schemą netelpančią moterų bajorių elgseną buvo linkęs nutylėti ar interpretuoti tik potencialios grėsmės lietuvybei požiūriu. – nesieta su bajoriško luomo pažiūrų atstovavimu (sklaida) ar labai epizodiškai sieta išimtinai neigiamu požiūriu. Kitaip tariant, bajorijos dalyvavimas lietuvybės sąjūdyje sietas su viešoje erdvėje veikusiais vyrais, ignoruojant privačioje šeimos erdvėje veikusių moterų bajorių indėlį.

4. Bajorija suvokta stereotipizuotu ir apibendrintu pavidalu, ignoruojant ją sudarančių grupių turtines bei ideologines skirtis Kone visais bajorų luomo raidos etapais galima fiksuoti įvairias aristokratų (ponų) ir likusios bajorijos interesų prieštaras, jas inspiruojančių nuostatų skirtis. Pavyzdžiui, XIX amžiaus viduryje Lietuvos bajorijos luome pastebima skirtingoms bajorijos grupėms atstovaujančių ideologijų priešprieša, siūlanti gan skirtingus aristokratijos ir smulkiosios (vidutinės) bajorijos tikslus bei jų vertinimus (Žr. Zita Medišauskienė, „Luomas, kuris suvokė savo likimą“, p. 89–91). Deja, mūsų istoriografijoje neaptikau jokių raidos modelių, aiškinančių vėlesnes tokių vidinių priešpriešų transformacijas (gal nežinojau, kur ieškoti?). Ypač įdomus klausimas, ar šios transformacijos nekoreliavo su skirtingų bajorijos grupių požiūriu į lietuvybės sąjūdį. Pranešimo autoriaus nuomone, yra pakankamai duomenų bent preliminarioms tokį sąryšį patvirtinančioms prielaidoms. Pavyzdžiui, Adomo Varno korespondencijoje iš Krokuvos galima aptikti jo brėžiamą liniją tarp aristokratų „litvinų“ ir jo rato lietuvių, ryškinant tam tikrą netapatumą, bet kartu nužymint bendradarbiavimo galimybes. Minėtų aristokratų bajoriška kilmė įvardijama labai aiškiai, tačiau faktas, kad kone visi Varną supantys lietuviai yra bajorų kilmės, niekaip nekomentuojamas. Skaitytojui akivaizdu, kad kalbama apie lietuvybėn atsivertusius ir neatsivertusius lietuvius, tačiau neakivaizdu, kad ši skirtis iš esmės yra vedama vieno luomo ribose. (Žr. Adomas Varnas, „Adomo Varno korespondencija (1904–1909 metai)“, p. 389–390). Beje, paties Varno (Voronovičiaus) tėvai, jo gimimo metrikų knygoje užrašyti Šiaulių miestiečiais, gali priklausyti deklasuotiems bajorams, nors be tvirtesnių įrodymų to teigti negalima. . Negatyvų bajorų santykį su lietuvybės sąjūdžiu atspindėjo sąlygiškai negausios, tačiau aktyvios, reikšmingus socioekonominius resursus valdžiusios bajorijos grupės nuostatos. Istoriografinė refleksija tokį bajorijos dalies požiūrį nepateisinamai, autoriaus nuomone, sutapatino su viso luomo požiūriu; mažažemių, bežemių, deklasuotų bajorų pažiūros bent hipotetiškai turėjo didesnį kaitos potencialą tradicines lojalumo orientacijas perkalibruojančiame kontekste nei prie turimo turto pririštų žemvaldžių orientacijos, tačiau jų pažiūros, neparemtos rimtesniais resursais, buvo ignoruotos. Toli gražu ne visi aptariamų procesų amžininkai pritarė tokiai bajoriškų nuostatų stereotipizacijai, tačiau palaipsniui realią situaciją „užklojo“ suvienodintas, ideologiškai patogus bajorijos nuostatų vertinimas, požiūrių spektrą redukavęs į vieną jo dalį – negatyvų santykį su lietuvybe.

5. Bajorija a priori netapatinta su tauta, kuriai siekė atstovauti lietuvybės sąjūdis Neseniai pasirodė labai naudinga Olgos Mastianicos knyga, pateikusi puikių ir gausiai dokumentuotų įžvalgų lietuvybės sąjūdžio bei bajorijos santykių tema. Įdomu, kad šios autorės analitinėje pastangoje, ganėtinai kritiškoje tradicinės istoriografijos atžvilgiu, lieka iš pastarosios išauganti metodinė nuostata (neakivaizdžiais, tiriamajai pastangai imanentiškais pavidalais, žinoma) iš anksto priešpriešinti minėtus tiriamo santykio dėmenis. Žr. Olga Mastianica, Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia), 2016. . a) A priori skiriant tautą ir bajoriją suponuojama, kad moderni tauta tarsi jau yra, nors akivaizdu, kad minimu laikotarpiu ji tik formavosi. Bajorijos netapatumas konkrečiai lietuvybės versijai ir jai atstovaujančiam sąjūdžiui tarsi savaime pakeičiamas bajorijos netapatumu tautai, naudojantis istoriškai susiklosčiusia luomine skirtimi, nors pati tauta tėra to sąjūdžio skelbiama hipotetinė vizija. b) Prielaidų lygiu įterpiama bajorų ir lietuvybės sąjūdžio skirtis rodo, kad mes tautiškumą iš anksto, tarsi savaime siejame tik su vienu modeliu, o kitų net nesvarstome kaip tautinių. Nesvarstome todėl, kad jie istoriškai neįsigalėjo. Istoriškai laimėjęs scenarijus tapatinamas su jį grindusios ideologijos pranašumo įrodymu, nors ideologinės programos išpildymas neabejotinai sietinas tik su vienu pranašumo tipu – galia Istoriją rašo laimėjusieji, todėl praeities vizijos nuolat reartikuliuojamos, siekiant atspindėti aktualias galios pozicijas užėmusią ideologiją. Skamba gan atstumiančiai, tačiau bet kuri istorija, ypač konkuruojančių istorinių pasakojimų kontekste, tam tikru mastu instrumentalizuota pastarųjų poreikiams. . Visos kitos pranašumo dedamosios turėtų būti pagrįstos atskirai.

6. Bajorijai siūlomos dalyvavimo (įsitraukimo) į lietuvybę sąlygos traktuotos kaip savaime suprantamos ir nekvestionuotinos. Tradicinė istoriografija bajorijos ir lietuvybės sąjūdžio santykius redukavo į bajorijos pritarimo (nepritarimo) ir jį apsprendusių prielaidų apibūdinimą. Aptariamas bajorijos santykis su pasirinkta lietuvybės ideologine programa (kartais konkrečia partine, bet dažniausiai apibendrinta (išvestine) versija), nekvestionuojant tokios programos tinkamumo ar jos siūlomų reikalavimų funkcionalumo, įtraukiant bajoriją Lietuvybės sąjūdyje palaipsniui įsitvirtino kryptis, kuri tik valstietijos luomą a priori siejo su būsima tauta, nors kito luomo pozicijas a priori tai tautai priešpriešino. Bet koks kvietimas bendradarbiauti, keisti savo lojalumo orientaciją bajorijai buvo teikiamas kaip kvietimas Kitam; mes esame tauta, grįžkite, prisijunkite prie mūsų arba pasitraukite. Iš esmės lietuvybės sąjūdis bajorijai nepripažino teisės turėti savo lietuvybės koncepciją ar bent koreguoti jai siūlomą lietuvybės versiją; norėdami tapti lietuviais bajorai privalėjo priimti „mūsų poziciją“; arba atsisakyti jos, tuo pačiu patvirtinant savo svetimumą ir nenorą priklausyti tautai. Savo tautinę programą lietuvybė pozicionavo kaip nekvestionuotinas nuostatas, atspindinčias daugumos valią, o štai bajoriją transformavo į Kitą, atimdama iš jos „autentiškos pozicijos“ arba „autentiškos tapatybės“ galimybę. Tai buvo itin reikšmingas pokytis, atspindėjęs tuomet dar neakivaizdų galios resursų perskirstymą tarp skirtingų visuomenės grupių. Iš bajorijos buvo atimtas galios monopolis ir ją grindusi moralinė teisė vadovauti visuomenei. Bajorija buvo nukelta į erdvę tarp; jos jau nebuvo ir jos dar nebuvo; ji dar tik turėjo įgyti save, tiksliau, turėjo pasirinkti, su kuo sutapti, su gimstančia modernia lietuvių ar modernia lenkų tauta. Lietuvos bajoras, litvinas, senlietuvis atsidūrė istorijos girnose, ant Didžiosios skirties slenksčio, kurį peržengęs tegalėjo rinktis vieną kelių, vedančių modernių tautų link. Bene geriausiai tokį skilimą ir jo inspiruotą spaudimą rinktis iliustruoja M. Romerio ar A. Herbačiausko autorefleksijos, komentuojančios tradicinės bajoriškos tapatybės būklę pakitusiame kontekste. Iki Didžiosios skirties šie bajorai atstovavo tipiškai ir natūraliai tapatybei; po skirties ta pati tapatybė tapo nenatūrali, mišrūniška, sudaryta iš svetimų, vienas kitą neigiančių elementų. Žr. Mykolas Romeris, „Mykolo Romerio autobiografija“, p. 189–191. . Tokios pozicijos išdava: net svyruojantys ar prolietuviški bajorai, atmetantys kai kuriuos programos reikalavimus, neišvengiamai buvo priskiriami prolenkiškai grupei Įsiklausykime: „Lietuvių judėjimas diferencijuojąs senąją krašto visuomenę naujuoju veiksniu, ir turįs mane ir man panašius palikti už naujos formacijos sienų. […] Tokiu būdu Lietuvių tautinis judėjimas tapo tuo veiksniu, kuris mane, buvusį iki tol tiek Lenku, tiek Lietuviu, – prispyrė apsispręsti Lenkų tautybės kryptin. Ir tas įvyko visai ne iš Lietuvių judėjimui neapykantos; aš jį mylėjau […]“. Žr. Mykolas Romeris, „Mykolo Romerio autobiografija“, p. 189. ; pats atmetimo faktas paversdavo juos kaltais ar bent „įtartinais“. Pavyzdžiui, nenorėdami atsisakyti lenkų kalbos, kurią laikė gimtąja, jie negalėjo būti pripažinti lietuviais, nebent sutiko mokytis lietuvių kalbos. Lenkakalbis lietuvis buvo pripažįstamas, bet vis labiau tapatintas su „nenatūralia“, laikina būkle, iš kurios teks išsinerti it nereikalingos odos Tai naujo tipo tapatybinės disciplinos mechanizmai, susiję su tautinės valstybės ideologija. Perskirstydamas galios resursus tautinės valstybės projektas nauju lygiu atkartojo luominės sanklodos logiką, paslėptą, suprantama, po demokratinių laisvių ir teisių deklaracijomis: vietoj vieno luomo dominuojamos visuomenės susikūrė vienos etninės grupės dominuojama visuomenė, kitoms grupėms suteikiant tautinės mažumos statusą ir jų turimus resursus perskirstant vyraujančios grupės naudai (prisiminkime garsiąją Žemės reformą). Suprantama, turtinės atskirties mažinimo argumentas čia nepaneigiamas. . Kitaip tariant, lenkakalbis lietuvis galėjo grįžti į „savo“ kalbą ir taip tapti „tikru savimi“ arba atsisakyti grįžti ir galutinai virsti lenku, mažumos atstovu; jo pripažinimas lietuviu siejosi su lenkakalbystės apribojimu lietuviakalbystės naudai Reikalavimas rinktis lietuviakalbystę ankstyvajame lietuvybės sąjūdžio etape atspindėjo gynybinio konsolidacinio pobūdžio reikmes, būtinas konkuruojant su aukštesnį sociokultūrinį statusą turėjusia lenkakalbyste; vėliau šis reikalavimas tapo galios instrumentu, perskirstant visuomeninius, kultūrinius ir tapatybinius resursus remiantis kalbine skirtimi. .

7. Lietuvybės sąjūdis skelbėsi žemųjų luomų ir jų pagrindu kuriamos tautos atstovu; tuo tarpu įtaką išsaugoti siekiančiai bajorijai priskyrė išnaudotojo ir svetimos tautos (valstybės) agento vaidmenis. Vaidmenų turinys ir jų paskirstymas a) atspindėjo šio sąjūdžio ideologinius poreikius ir b) neabejotinai vadovavosi politinės ir kultūrinės konkurencijos logika. Būtent šios logikos pagimdyti bajorijos vaizdiniai vertė sureikšminti vienus luomo požymius ir ignoruoti kitus. Taip kuriamas bajorijos portretas nebuvo iš piršto laužtas, bet ir neatspindėjo jos veidų įvairovės bei daugiabriauniškumo. Tai nebūtų problema, jei vėlesnėje lietuviškoje istoriografijoje toks stereotipizuotas bajorijos portretas nebūtų sutapatintas su vieninteliu teisingu luomo atvaizdu. Daugialypę tikrovę atspindintis bajorijos atvaizdas ir supaprastinta politinės konkurencijos bei ideologinių poreikių inspiruota versija – šie du bajorijos veidai – mūsų istoriografijoje dažnai nėra skiriami Ar ne H. Sienkiewicziaus romanuose (paverstuose lenkų nacionalinio epo dalimi) aprašytai Liaudės trakto bajorijai, smulkių dvarelių ir bajorkaimių savininkei, tiktų labiausiai nulietuvėjusios bajorijos vaidmuo? Ar ne jos paveiksle regimi bemaž visi ideologiškai apibrėžti tautą palikusio bajoro požymiai? Tačiau būtent ši bajorijos grupė reikšmingai įsiliejo į modernėjančios tarpukario Lietuvos gyvenimą, įsitvirtindama ūkininkų ir naujųjų inteligentų pozicijose. Ideologiškai pagrįsti bajorijos paveikslai nebūtinai sutapo su sparčiai besikeičiančia tikrove. . Būtent konkurencinės logikos požiūriu lietuvybei „blogo bajoro“ figūra buvo ir patogi, ir naudinga, nes grindė, įprasmino ir negatyviai iliustravo pamatines jos vykdomos programos kryptis.

∗∗∗​

Natūralu besikuriančiai kultūrinei tradicijai – perimančiai ir įvaldančiai aukštosios kultūros institutus, – orientuotis į savitos tapatybės paiešką bei jos tvirtinimą. Konkuruojančių kultūrinių tradicijų kontekste, siekiant atsilaikyti prieš didesnį įdirbį ir aukštesnį socialinį statusą turinčias tradicijas, toks kultūrinės tapatybės tvirtinimas galėjo ir gal net turėjo būti atliekamas per kitų įtakų neigimo veiksmą, užimant gynybines atsiribojimo pozicijas. Gal šiomis aplinkybėmis pateisinama, a) kad savitumo paieškos vyko atsigręžiant į praeitį per itin selektyvios perspektyvos optiką Tokia atranka turėjo daug „netiesioginių“ formų. Pavyzdžiui, nuolat kartojama, kad valstietija išsaugojo gyvą kalbą tarsi tuo kas nors abejotų; ir tikrai rečiau pastebima, kad profesionalias suliteratūrintas jos versijas puoselėjo kone išimtinai bajorijos atstovai; tebūnie tos versijos marginalizuotos, nelabai pastebimos profesionalios lenkakalbės kultūros kontekste, bet neabejotinai gyvavusios iki pat „Aušros“ pasirodymo. Šiuo požiūriu istoriografinė pozicija įprastai dviprasmė: sakralizuoja valstietijos vaidmenį kalbos išsaugojimo procese, bet tiria į aukštosios kultūros kontekstą pakylėtą (suliteratūrintą) versiją, suprantama, nematydama reikalo pabrėžti bajoriško luomo atstovų indėlį. ir b) nuolat tikrinant dabartį, nužymėtą savo kultūros ženklu – ar iš tiesų joje nebeliko svetimybių, slapta nuodijančių lietuvybę? Modernios lietuvių kultūros klostymąsi žymia dalimi apsprendė apsivalymo ir gryninimosi judesys Ką liudija ši neretai radikali gynybinė taktika, reikalaujanti žvelgti į save įtariai, tarsi į visada nešvarų ir visada perteklinį darinį, kurį privalu nuolat gryninti? Kad kultūros paviršiuose regimi svetimi augliai ir užnuodytos zonos, vienos tik uždegiminės, o kitos jau gangrenuojančios. Pati gynybinė pozicija indikuoja neabejotinus sąveikos ir priklausomybės procesus, pats įtarumas savo atžvilgiu pasakoja apie kultūrą su negryna sąžine, siekiančia nuolat apsivalyti. Taigi sąveikos ir priklausomybės faktas yra bemaž akivaizdus, nors ir vertinamas neigiamai. , grįstas prievole įtvirtinti savitumą ir skirtingumą kitų kultūrinių tradicijų atžvilgiu. Kaip siūloma vertinti tokį judesį ir juo kuriamą „žemėlapį“? Akivaizdu, kad skirtingumas neturi būti neigiamas ar kvestionuojamas; kvestionuotina pati skirties ir išsigryninimo technologija, neretai dirbtinai ir nepateisinamai atmetanti arba nutylinti įtakas, kurios identifikuojamos kaip svetimos ir naikintinos. Kitaip tariant, problema slypi ne kultūrinio skirtingumo ar savasties pripažinime, ne jos savitumo paieškose, bet jų apibūdinime, remiantis dominuojančiomis kritinėmis prieigomis, toms prieigoms imanentiškose ideologinėse nuostatose. Tradicinė istoriografija įtvirtino priešpriešos modeliu apibūdinamą kultūrinę tradiciją, kuri galėjo būti pateisinama sunkios politinės ir kultūrinės konkurencijos sąlygomis Anuomet aktualūs ideologiniai reikalavimai šiandien gerokai nuvertėjo; akivaizdu, kad tikrieji pavojai susiję ne su galimu lenkiškosios kultūros dominavimu, grasinančiu lietuviškos kultūros tvarumui; šiandieną susiduriame su europeizacijos ir globalizacijos iššūkiais, verčiančiais konkuruoti su kitomis aukštą statusą ar didelę skverbties galią turinčiomis kultūromis, siūlančiomis naujus tapatybinius vaidmenis. Nenuostabu, kad pastebimą mūsų modernios tapatybės dalį sudaręs „priešinimasis lenkybei“ nesunkiai virto įvairiomis atverties (įvairių globalizacijos režimų) baimėmis, nors jų masto nederėtų pervertinti. , bet šiandieną turėtų būti pakeista produktyvesnėmis tyrimų prieigomis. Siūlomas pokytis – nuo neretai dirbtinio, save izoliuojančio savitumo paieškos prie įtakas ir sąveikas atspindinčios optikos, pertvarkančios kultūrinę lietuvybę į atvirą darinį, kurio savitumą kitų tradicijų poveikiai labiau stiprina nei neigia. Tai nėra lietuvybės arealo ribojimas skiriant nepelnytą dėmesį „gretutiniams“ kultūros procesams Suprantama, tokių pasiūlymų būta ir anksčiau, tačiau jie nesulaukdavo reikšmingo palaikymo, nes bet kokie universalios ar virštautinės kultūros apibūdinimai tarpukario Lietuvoje buvo sieti su nepageidaujamu kosmopolitizmu arba su stipresnės kultūrinės tradicijos įtakų maskavimu. , atvirkščiai, tai lietuviškos kultūros horizontų plėtra gausinant jos lauką sąveikomis su kitomis, tuo pat metu svetimomis ir savomis, kultūrinėmis tradicijomis.

Žinoma, tarsi suprantamas nenoras pripažinti nelietuviakalbių kultūrų dygsnius mūsų tautos „dvasiniame pamušale“ – kokiam istoriniam pasakojimui patinka potencialiai jį nusakralinantys tyrimai? Kita vertus, kodėl „svetimų“ kultūrų poveikis turėtų būti tapatinamas su jų įtakingumu, o ne lietuviakalbės kultūros poreikiais, jų galia subordinuoti „svetimas įtakas“ Tai įdomus ir tam tikra prasme amžinas klausimas: ar kitų kalbų (kultūrų) poveikis atspindi jų galią daryti mums įtaką? Ar įrodo mūsų kultūros tvirtumą, nusavinant ir pritaikant tos įtakos turinius savo reikmėms? Tai susitarimo (savivokos) reikalas: ką atspindi bet kokios išorinės įtakos konkrečiai kultūrai, jos negebėjimą gintis ar puikų kultūros virškinamojo trakto darbą? Tenka pripažinti, kad kol kas lietuviškos kultūros refleksija dažniau laikosi pirmojo požiūrio, atspindinčio, tikėtina, tam tikrą nepasitikėjimą savimi ir jo steigiamą „gynybinį mentalitetą“. ? Kodėl tokiame kontekste savitumo paieškos pirmiausia siejamos su grėsme ir netektimi, bet ne stiprėjimu?

Mūsų kultūros istoriografija, vertindama praeitį, blaškosi tarp dviejų konceptualiai netapačių nuostatų, Lietuvos kultūros ir lietuvių kultūros Šis skirstymas pirmiausia atliepia taktinius pranešimo poreikius; jis pateiktas itin supaprastintu pavidalu, nesiekiant atspindėti istoriografinių tyrimų įvairovę. , nerasdama į vieną kultūrinį horizontą jas jungiančios perspektyvos. Pirmoji orientuojasi į faktinę padėtį ir siekia aprėpti visus kultūrinius reiškinius, vykusius tam tikrame geografiniame areale pasirinktu laikotarpiu. Tai suteikia galimybę matyti lietuvių kultūrą bendrame skirtingų etnolingvistinių tradicijų ir jų sąsajų kontekste. Kita vertus, dėl kultūrinių tradicijų įdirbio bei galios asimetrijos (lietuvių kultūros santykinio „negausumo“), Lietuvos kultūra pirmiausia regima nelietuviakalbės kultūros pavidalais, o tai kelia keblumų, įtvirtinant ideologinius lietuvybės reikalavimus. Taigi nenuostabu, kad siekiant atrasti ir įtvirtinti lietuvybę kultūros istorijoje, mūsų istoriografija linkusi dėmesį koncentruoti tik į sąlygiškai nedidelę Lietuvos kultūros dalį, sietiną su lietuviakalbiu kontekstu. Kitaip tariant, galima kalbėti apie tyrimus, griežtai priešpriešinančius lietuvių ir nelietuvių kultūrines tradicijas ir tokiu keliu siekiančius įtvirtinti lietuvių kultūros savitumą bei nepriklausomybę, parodyti tegul ir negausų, tačiau būtent lietuvybę reprezentuojantį paveldą. Natūralu, kad buvo atsigręžta į etnografinių išteklių arba žemųjų luomų kultūrą, bandant rasti ideologiškai patogias tapatybines atramas modernėjančiai lietuvių kultūrai. Ši etnocentriškai ir etnolingvistiškai orientuota kultūros tyrimų srovė apsprendė gan selektyvų žvilgsnį į kultūros praeitį, rūšiuojant ir hierarchizuojant jos lauką, neretai dirbtinai atskiriant ir priešpriešinant reiškinius, iki tol turėjusius gan vieningus pavidalus.

Siūlomą tyrimų perspektyvos pokytį galima formuluoti tokiu būdu: ne „saugoti“ lietuvių kultūrą priešpriešinant ją kitoms Lietuvos kultūros dedamosioms, bet vėl atrasti lietuvių kultūrą pastarosios kontekste, atveriant funkcionalias sąveikas ir sąskambius su kitomis kultūrinėmis tradicijomis, reaguojant, akumuluojant ir reartikuliuojant įvairialypes tarpusavio įtakas. Kitaip tariant, remtis daugiakrypte tyrimų prieiga, formuojančia daugiaveidžius ir daugiabalsius tyrimų lauko pavidalus. Tai slinktis nuo kultūros, kurios autonomija ir savaimingumas tiriami remiantis „izoliuojančiomis“ prieigomis prie kultūros tyrimų, kurie savitumą ir savaimingumą nepriešina kitoms kultūroms, o sieja jį su gilinančiomis, plečiančiomis ar kitaip turtinančiomis įtakomis. Turbūt panašiu būdu tiriama daugiakultūrinė ir daugiakonfesinė LDK erdvė; tačiau nukreipus žvilgsnį į modernios lietuvių etnocentrinės ir etnolinvistinės kultūros lauką, daugialypė prieiga paprastai keičiama savitos ir savaimingos tradicijos paieškomis, ryškinant ne sąveikos, bet izoliuojančios priešpriešos santykius Suprantama, priešprieša ar konfliktas gali būti itin produktyvi kultūrinės sąveikos forma; tačiau šiuo atveju jis tapatinamas su neproduktyviu tiriamosios pastangos santykiu, išryškinant vienus ir nutylint ar menkinant kitus sąveikos momentus. .

Įtakos ir sąveikos, įvairios priklausomybės ir atmetimo formos Dera paminėti dar vieną nemažareikšmį aspektą, kurį dominuojantis istorinis pasakojimas linkęs nutylėti. Lenkakalbės kultūrinės tradicijos aktualumas to meto lietuviams atveria ne tik pastarosios galią (tam tikru metu būtent lenkakalbės literatūros kūriniams buvo priskirtas lietuviškos biblijos vaidmuo), bet ir su ja siejamus lietuviškos tapatybės tipus, kurie kūrėsi ir buvo reprodukuojami priešpriešinant save ne tiesiog lenkui, bet tam tikram politiškai ir kultūriškai orientuotam lenko tipui. „Blogo lenko“ figūra, vėliau įtvirtinta šiame priešpriešos santykyje, palaipsniui išstūmė visus kitus lenkybės tipus ir tapo reikšmingiausiu negatyviu mūsų istorinio pasakojimo personažu. Vertėtų parodyti ir aptarti keletą tapatybių pavyzdžių, mažai eksploatuotų istoriografijoje (pavyzdžiui, Adomą Varną (Adamą Voronovičių)), kurie funkcionavo tuometėje lietuviakalbėje erdvėje, bet nebūtinai tilpo toje lietuvybės versijoje, kurią propagavo vėlesnis istorinis pasakojimas. Šie pavyzdžiai vadintini ne alternatyvomis, bet nutylėtais ar marginalizuotais tipais, kurių savitumas dominuojančios tapatybės kontekste palaipsniui prislopo. , neretai veikiančios kartu ir kuriančios labai įvairius sąšaukų derinius, yra natūrali kultūrinių procesų būklė, ypač įvairiakalbių tradicijų sampynos kontekste. Siekis lietuvių kultūrą tirti tokių sąveikų požiūriu, jos ribų griežtai netapatinant su lietuviakalbiu arealu yra tiriamo lauko diktuojama būtinybė, o ne kėsinimasis į lietuviškos kultūros grynumą bei savaimingumą. Naivu ir moksliniu požiūriu ydinga ignoruoti kitų kultūrinių tradicijų poveikio įvairovę deklaratyviai neigiant ir nebyliai pripažįstant tik „grėsmingą“ šių tradicijų pranašumą, jų skverbties skirtinguose kultūros laukuose mastą ar kitas kultūrinės galios dedamąsias.

Vilnijos romantizmo reiškinys gali būti puikus tyrimo objektas tokiai daugiakryptei prieigai taikyti. Viena vertus, tai konkretaus regiono kultūrinis sąjūdis, turintis ganėtinai akivaizdžius savitumo požymius; kita vertus, šis sąjūdis padarė milžinišką poveikį visai lenkakalbei literatūrai, nusidriekusiai toli už Vilnijos ribų; pastaroji šią romantizmo versiją savinasi kaip integralų Lenkijos kultūros elementą. Trečia vertus, šis reiškinys suteikė galingus impulsus vietos etnokultūriniams sąjūdžiams, kurie tam tikru metu taip pat savinosi ar bent reiškė į jį lygias teises. Tad kam priskirtinas šis kultūrinis reiškinys? Akivaizdu, kad etnokultūriškai ir etnolingvistiškai orientuota tyrimų perspektyva neleidžia matyti visų šio reiškinio briaunų, nei jas persunkiančios ir suvienijančios sinergijos. Vilnijos romantizmas sukūrė (išplėtojo) itin mitologizuotą ir tuo pat metu etnografiškai realų krašto praeities įvaizdį Nūdienos istorinis pasakojimas kalbą tapatina su lietuvybės dvasios saugykla, per amžius valstietijos saugotą lobyną, kurio pagrindu, tarsi iš sėklos, vėl buvo išaugintas tautos medis. Kitaip tariant, tautos dvasios buveinė buvo įkelta į kalbą, o pastaroji paskelbta pamatiniu jos savitumo ir savastingumo požymiu. Šis kalbos sureikšminimo motyvas lietuvybės ideologijoje užima kone centrinę vietą ir yra tikrai žinomas. Pakaks pridurti, kad jis remiasi pamatinėmis lietuvybės unikalumo, savastingumo ir saviraidos prielaidomis. Kita vertus, galima pasiūlyti alternatyvią lietuvybės „dvasios kilmės“ teoriją, pabrėžiančią nevalstietiškos kultūros indėlį pildant lietuviško savastingumo indą. Entuziastingai sakralizuojama tautinė dvasia, kurią tikime radę po šiaudiniu valstiečio stogu, šios teorijos požiūriu gimė rašytojų romantikų galvose, ir, skleidžiama jų kūrinijos, tapo tapatybinių metmenų šaltiniu. Pastarojo turinius vėliau „nusavino“ atbundanti valstietija, tenkindama kylančius savivokos poreikius. Akivaizdu, kad savastingos kilmės prielaida čia keičiama nevalstietiškos kultūros literatūrinėmis fikcijomis, žinoma, tam tikru mastu atspindinčiomis istorinį ir etnografinį krašto savitumą. Ši teorija nėra tokia fantastiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tačiau be papildomų tyrimų, sveriančių literatūros inspiruotų tapatybių poveikį atskiroms visuomenės grupėms, nesiūloma skubėti jai pritarti. Bet kuriuo atveju neprivalu šias teorijas priešpriešinti; kur kas svarbiau parodyti, kad jos tam tikru būdu papildo viena kitą, kad tam tikri literatūriniai pasakojimai, tam tikros mitologizuotos istorijos versijos reikšmingai prisidėjo teikiant turinį vadinamajai tautos dvasiai; dvasiai, kuri yra ne tik tautai imanentiška savastis, bet ir kultūros procesų konstruojama duotybė. Nenuostabu, kad buvo reikalaujama tam tikras knygas pripažinti lietuvių tautos biblija, nors tos knygos buvo rašytos lenkų kalba. Šiuo atveju biblija – ne tik veidrodis, bet ir kone sakralias funkcijas atliekantis tapatybinių nuorodų gidas, grįžtamuoju ryšiu įsiterpiantis į tikrovę. , veikusį kone visas be išimties etnokultūrines regiono bendrijas. Tad ką rodo šio poveikio mastai, aprėpiantys labai skirtingų kultūrinių poreikių recepcijas bei vertinimus? Steigiantys bendrus „literatūros šventuosius“ skirtingomis kalbomis kalbančioms bendrijoms? Kad tai „galingas“ daugiabriaunis reiškinys, funkcionuojantis bendros, kone sakralios erdvės režimu, kurioje net patys skirtingiausi etnokultūriniai dariniai funkcionavo kaip vienos tėvynės piliečiai. Riboti savo žvilgsnį tik viena šios erdvės dalimi, vadinasi, atsisakyti matyti tą dalį apibrėžiančią visumą, vadinasi, iš tiesų tos dalies nebematyti.

∗∗∗​

Nūdienos istoriografijoje dominuojančios nuostatos Lietuvos valstietijos ir bajorijos atžvilgiu yra nepateisinamai apibendrintos ir stereotipizuotos, sakralizuojant valstiečių luomą ir demonizuojant bajorus. Tikėtina, kad šie apibendrinimai yra ilgai dominavusių ideologinių pasakojimų pasekmė, tapusi imanentiška tiriamajai pastangai. Tautos ir tautinės kultūros klostymosi procesų tyrimai, bajorų luomo vaidmens vertinimai žymia dalimi atliepia tokių pasakojimų logiką ir poreikius, todėl tam tikru mastu iškraipo istorinės tikrovės sudėtingumą bei įvairovę. Skirtingų bajorijos grupių ir požiūrių diferencija neprobleminama ar tiesiog ignoruojama. Išryškinamas tik vienos grupės požiūris, tarsi savaime subordinuojantis ir atstovaujantis kitų minėto luomo grupių nuostatoms.

Kritikuojamo istorinio pasakojimo kontekste lietuvybės sąjūdžio išdavos sukeičiamos vietomis su prielaidomis. Istoriškai laimėjusio scenarijaus rezultatai projektuojami į pasirinktą laikotarpį jam objektyviai priklausančių ir vertybiškai pranašiausių turinių pavidalu. Kitaip tariant, istoriškai laimėjusi ideologinė versija išsipildymo faktą paverčia savo pranašumo įrodymu; todėl vėlesniuose tyrimuose lietuvių tautos gimimas (modernėjimas) siejamas su vieno sąjūdžio programa ir yra regimas pro to sąjūdžio ideologinę prizmę, vadinasi, a priori priešpriešinamas kitų sąjūdžių ar grupių programoms, kaip klaidingoms ar neišreiškiančioms tautos valios.

Konkuruojančios lietuvių tautos sąvokos a priori subordinuojamos istoriškai laimėjusiai sąvokai, sukuriant prielaidas minėtos sąvokos turiniais naudotis sau palankia linkme. Todėl bajorų atsisakymas dalyvauti lietuvybės sąjūdyje ar to sąjūdžio ideologų lūkesčių neatitinkantis dalyvavimo būdas buvo sutapatintas su nedalyvavimu tautoje, atsisakymu būti tautos dalimi, nors konkretaus sąjūdžio siūlomų kai kurių programinių punktų nepalaikymas nėra tapatintinas su „pasitraukimu iš tautos“.

Istoriškai laimėjusio scenarijaus ideologiniai reikalavimai tapo imanentiški vėlesnių tyrimų pastangai Suprantama, ideologiniu požiūriu tapatinti tarpukario, sovietinės Lietuvos ir „trečiosios respublikos“ istoriografines pastangas nekorektiška, tačiau šiuo atveju mus domina tik jas vienijanti nuostata neigiamai vertinti bajorijos indėlį į lietuvybės atgimimą. Ir nors keletą paskutinių dešimtmečių bandoma šią situaciją keisti, persilaužimas tikrai neįvyko. , todėl lietuvybės sąjūdžio ir bajorijos dalyvavimo ar nedalyvavimo jame problema tiriama, pabrėžiant negatyvius bajorų sprendimus, bet nekvestionuojant juos „kviečiančios“ programos tinkamumo ar jos siūlomų reikalavimų funkcionalumo įtraukiant bajoriją.

Siūloma lojalumo lietuvybei nebematuoti pritarimu tik vienai, istoriškai realizuotai kuriamos tautos programai. Bent jau nesilaikyti šios nuostatos tiriamosios pastangos kontekste. Kitaip tariant, įtvirtintai orientacijai neturėtų būti griežtai priešpriešinami kiti lietuvybės projektai, turintys ryškesnių istorinės Lietuvos požymių (Konstancijos Skirmuntaitės, Albino Herbačiausko, Mykolo Romerio ir kt.). Į klausimą, kas yra ankstyvoji lietuvybė, vis dar neatsakyta ar atsakyta nepatenkinamai, redukuojant jos turinius į istoriškai laimėjusį projektą, tarsi visos kitos pastangos būtų nereikšmingos ir neatspindėtų tam tikrų tuometės visuomenės grupių pažiūrų.

Lietuvių kultūros emancipacijos ir profesionalėjimo procesai netapatūs valstietiškos etnografinės tradicijos gilinimui ar stiprinimui Tai galima pavadinti gyvos etnografinės tradicijos pertvarka į aukštosios kultūros poreikius atitinkantį objektą: paverčiant tyrimų lauku, sumuziejinant, įestetinant ar naudojant kaip formalių ikonografinių instrumentų pasiūlą ir t. t. Pavyzdžiui, ta pati liaudies daina, užtraukta spontaniškai bulviakasio metu ir atliekama profesionalaus choro scenoje – ar tikrai tai ta pati daina? Ar radikalus konteksto pokytis ir neabejotinai skirtinga dainavimo motyvacija nesupriešina tos pačios dainos „naudojimo režimų“ ir nepaverčia jos kažkuo kitu? , nors skaitant mūsų istoriografiją, toks įspūdis neabejotinai kyla. Atvirkščiai, kultūros profesionalėjimas vyko atsiribojant (pakylant) virš etnografinio lauko, pertvarkant jį į aukštosios kultūros poreikius tenkinančius resursus. Kitaip tariant, net panaikinus luomus aukštosios ir žemosios kultūros skirtis niekur nedingo, tik persitvarkė į profesionalios ir liaudiškos tradicijos sąveikas.

Atgaline tvarka vykdytas etnolingvistinių kultūrinių tradicijų skirstymas neabejotinai atliepė ideologinius modernėjančios tautos įsitvirtinimo poreikius, tačiau dažnai neatitiko skirstomo lauko „vidinės logikos“. Tą pačią kalbą, pirmiausia lenkų, naudojo skirtingos etnokultūrinės grupės, todėl etnolingvistiniai kultūros arealai nesutapo su etnosocialiniais kultūros arealais. Bandymai juos tipologizuoti remiantis tik kalbiniu požymiu dažnai buvo dirbtiniai, neatskleidžiantys visų lietuviakalbės ir lenkakalbės tradicijos sąveikų. Kitaip tariant, kalbiniai skirtumai anaiptol ne visada sutapo su etnines kultūras skiriančiomis ribomis – bent jau tam tikru laikotarpiu iki Didžiosios skirties. Vėlesnis tų kultūrų perskirstymas remiantis kalbos kriterijumi buvo modernios tautos ideologinių kriterijų projekcija praeitin, nebūtinai suderinama su tiriamojo laikotarpio realijomis.

Tradicinė (dominuojanti) istoriografija Lietuvos bajorijos kultūrinę veiklą vertino iš gana dviprasmių pozicijų: remiantis autorių politinių pažiūrų analize arba atsižvelgiant į tikėtinas jų kultūrinių projektų politines pasekmes. Tai dar viena keistenybė, su kuria susiduria kiekvienas tyrinėtojas, besigilinantis į mūsų kultūros istoriografiją. Autonominiu pavidalu aptariamo laikotarpio bajoriška kultūra mūsų refleksijoje tarsi neegzistuoja; ji aptariama pirmiausia sociopolitinių orientacijų kontekste ir jos vertinimas akivaizdžiai subordinuotas tų orientacijų vertinimui. Trumpai tariant, pirmiausia klausiama, kokiai orientacijai priskirtinas pasirinktas bajoriškos kultūros reiškinys, prolietuviškai ar prolenkiškai; ir tik paskui galbūt gilinamasi, ko jis vertas kultūros požiūriu Suprantama, norint tai keisti, tektų rimtai koreguoti nusistovėjusį požiūrį į politinių simpatijų ir kultūrinės veiklos tipologines koreliacijas, pančiojančias tiriamąją pastangą ne mažiau nei kalbinės skirties absoliutinimas. Pripažinti ir tirti lenkakalbės kultūros poveikį lietuvybei, net jei jos skelbėjai nebuvo lojalūs lietuvybės sąjūdžiui. Kitaip tariant, vertinti kultūros reiškinių įtaką nebūtinai atsižvelgiant į jų lojalumą ar nelojalumą pasirinktoms politinėms orientacijoms. .

Nepakanka modernėjančios lietuviakalbės kultūros santykį su vietine lenkakalbe tradicija apibrėžti tik priešpriešos ir atmetimo santykiais. Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) lenkakalbė kultūra, greta lietuviakalbių etnografinių resursų (valstietiškos) tradicijos, buvo šaltinis ir kontekstas Pavyzdžiui, nelietuviakalbio konteksto vertinimo problema. Ar tikrai jo apibūdinimus išsemia rusifikacijos ir polonizacijos keliamos grėsmės? Visi lietuvybės sąjūdžio atstovai buvo keliakalbiai ar mažų mažiausiai dvikalbiai; didžioji lietuvybę kūrusių inteligentų dalis lenkų ir (ar) rusų kalbas mokėjo geriau nei lietuvių kalbą. Nepakankamą lietuvių kalbos „mokėjimą“ šiuo atveju siūlau vertinti kaip natūralų kalbinės raidos atspindį, o ne individualių gebėjimų stoką, kurią galima ištaisyti papildomomis pastangomis. Aptariamu momentu lietuvių kalba nebuvo lavinimosi, mokslo ar kanceliarinė kalba, ji neužėmė bent kiek ryškesnių pozicijų aukštosios (profesionalios) kultūros kontekste, todėl neturėjo ne tik minėtų kontekstų poreikius atliepiančio žodyno, bet ir visiems priimtino bendrinio pavidalo. Be abejo, buvo žodynų, buvo lietuviakalbės mokslinės, grožinės ir pirmiausia religinės literatūros pavyzdžių, tačiau jų visuma dar negalėjo pretenduoti į bendrinės kalbos statusą. Na, o vieną ar kelias tarmes gerai mokantis žmogus taip pat negalėjo jomis operuoti kaip tinkamais komunikaciniais instrumentais, nes jie dar nebuvo pritaikyti staiga išaugusiems komunikaciniams poreikiams. Iš esmės, lietuvių kalba pakeliui į bendrinį pavidalą savo funkcijas ir instrumentines galias plėtė vertimų ir analogijų keliu, nuolat šokinėjant iš vienos kalbos į kitą. Šiuo požiūriu, „inteligentai pirmeiviai“ tiesiog negalėjo nebūti keliakalbiai, nes lietuvių kalbos emancipacija ir gryninimasis vyko aktyviai įsisavinant ir reartikuliuojant gretutinių kalbų (literatūrų) resursus. Lietuvių kalbos archajiškumas, kuriuo mes pagrįstai didžiuojamės, jos prisikėlimo (įsijungimo) į aukštąją kultūrą metu buvo rimtas trūkdis, kurį reikėjo įveikti modernizuojant kalbą. Neretai pamirštame ar nuvertiname akivaizdų faktą, jog lietuvių kalbos prisikėlimas, kuriuo mes grindžiame savo modernios kultūros savitumą, buvo reikšmingai susijęs su kitų aukštajai kultūrai atstovaujančių kalbų naudojimu. Kitaip tariant, daugiakalbis kontekstas, kuriame veikė lietuvybės sąjūdis, kalbiniu požiūriu vertintinas ne tik atmetimo, įveikos reikalaujančios svetimybės, bet ir naudingos sąveikos požiūriu. , kuris reikšmingai veikė lietuviakalbės kultūros klostymosi ir modernėjimo procesus. Tai ypač akivaizdu ankstyvaisiais ir pereinamojo laikotarpio lietuvių kultūros raidos etapais Tai akivaizdu tiriant ankstyvąjį bajoriškos lietuvybės etapą, naudojusį lenkų ir lietuvių kalbas kaip skirtingus instrumentus siekiant tų pačių tikslų; tai akivaizdu stebint lenkakalbės, pirmiausia romantinės, literatūros poveikį lietuviakalbiam diskursui; tai ypač akivaizdu lietuviakalbei tradicijai perimant lenkakalbės bei rusakalbės tradicijos paruoštus aukštosios kultūros institutus bei įvaldant jų diktuojamas taisykles. , kai modernėjanti lietuviakalbė tradicija mokėsi perimti ir užvaldyti aukštųjų luomų išugdytus kultūrinius institutus.

Siūloma peržiūrėti Lietuvos lietuviakalbės ir lenkakalbės kultūrų skirtis bei jas grindžiančias prielaidas, abejojant griežtu etnolingvistinės perspektyvos funkcionalumu kultūros reiškinių tapatybei apibūdinti ir tipologizuoti. Permąstyti minėtų kultūrų sąlyčio ir skirties taškus pabrėžiant priklausomybės, perimamumo ir reartikuliacijos procesus.

Bene didžiausias iššūkis – minėtos hipotetinės „revizijos“ atvertame kontekste išskirti ir apibūdinti lenkakalbės lietuvių kultūros fenomenus, pavyzdžiui, matyti lenkakalbėje literatūroje lietuvybės daigus ir želmenis, pripažinti gebėjimą „būti geru lietuviu net kalbant lenkiškai“ Tai Petro Vileišio poleminėje brošiūroje rastas teiginys, kurį autorius priskyrė savo oponentams lenkams; pranešime jis kartojamas kone pažodžiui, kontekstualiai suteikiant priešingą reikšmę. Žr. [Petras Vileišis], Už ką mes lenkams turime būti dėkingi ar nedėkingi?, p. 25. . Kitaip tariant, bent kai kurias sąveikas su lenkakalbe tradicija prilyginti ne svetimos kultūros įtakai, bet kita kalba reiškiamiems savos kultūros reiškiniams. Autoriaus nuomone, šis uždavinys ne mažiau svarbus nei lietuviakalbės ir lenkakalbės skirties permąstymas. Suprantama, pirmiausia tektų skirti lenkakalbę lietuvių ir lenkakalbę Lietuvos kultūrą (o pastarąją dar ir nuo Karūnos kultūros, pabrėžiant tam tikrą regionalizmą). Tokia skirtis turėtų diferencijuoti lenkakalbę tradiciją pirmiausia išryškinant lietuvybei artimas pozicijas Tikėtina, kad joms nebūtų taikomas griežtas etnokultūrinio klasifikavimo kriterijus, nes jos tam tikru mastu atstovautų tiek lietuviškai lenkakalbės tradicijos daliai, tiek ir lenkakalbei regioninės kultūros versijai. .

Literatūra

• Aleksandravičius, Egidijus; Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
• Balkelis, Tomas, Moderniosios Lietuvos kūrimas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.
• [Lietuvos demokratų partija], „Žodelis į Lietuvos Dvarininkus“, Varpas, 1905, nr. 11–12.
• Marcinkevičienė, Dalia, Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje 19 a. – 20 a. pradžioje, Vilnius: Vaga, 1999.
• Mastianica, Olga, Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016.
• Medišauskienė, Zita, „Luomas, kuris suvokė savo likimą“, Darbai ir dienos, 2001, t. 28, p. 85–97.
• Miknys, Rimantas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 10: Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995.
• Mostauskis, Stanislovas, „Didžioji skirtis ir kiti lietuviškosios tapatybės disonansai“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, str. 122–163.
• Romeris, Mykolas, „Mykolo Romerio autobiografija“ | Egidijus Motieka (sud.), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13: Mykolas Römeris, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 182–227.
• Varnas, Adomas, „Adomo Varno korespondencija (1904–1909 metai)“ | Egidijus Motieka ir kt. (sud.), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 386–407.
• [Vileišis, Petras], Už ką mes lenkams turime būti dėkingi ar nedėkingi?, Tilžė: Martyno Jankaus spaustuvė, 1892.

Becoming a Nation by Way of Diversification: A Brief Critique of Disciplining Historiography

Summary. The presentation discusses the processes of the formation of the modern Lithuanian nation and its culture through a commentary on the historiographic tradition based exclusively on the premise of the “peasant nation.” The aim is to show that the historiographic images generated by this tradition are affected by the long-standing ideological narratives immanent to the research effort. The premises on the basis of which the said historiography builds relations of the movement of nobility and Lithuanian national identify are formulated and critically commented. The research approaches, which seek to provide conceptually new forms to these relations, are asserted, and corresponding conceptual instruments that underscore the contribution of nobility to the genesis of the modern Lithuanian nation are proposed. It is assumed that no answer has yet been provided to the question as to what “early modern Lithuanian national identity” is or the answer is not satisfactory resorting to reduction of its content to the historically successful project, as if all other efforts were insignificant and would not reflect the views of certain groups of the then society.

Keywords: modern Lithuanian culture, nobility, Polish-speaking Lithuanian culture, dominant historiography, multidirectional research perspective, critique of ethnolinguistic approach.

Pranešimo svarstymas

Istoriografija kinta priklausomai nuo visuomenės ir istorijos santykio paradigmos. Pastaruoju metu, atkuriant Lietuvos dvarų paveldą, nemažas dėmesys skiriamas bajorijai, ypač jos indėliui į vietos kultūrą, kartais netgi atitrūkstant nuo istorinės tikrovės. Turiu galvoje tai, kad „praturtinimo ekonomikos“ (Luco Boltanskio sąvoka) Žr. Luc Boltanski, Arnaud Esquerre, Enrichissement: une critique de la marchandise, Paris: Gallimard, 2017. akiratyje, kuri skatina plėtoti kultūros ekonomiką ir kultūrinį turizmą, praeitis įvairiai „praturtinama“, neretai apgaubiant paveldą patraukliais vaizdiniais ir pasakojimais.

Man regis, Lietuvos kultūros istorijoje jau keli dešimtmečiai pabrėžiamas daugiabalsiškumas, nesibaiminant parodyti, kad formuojantis nacionalinei kultūrai koreliavo lietuviškieji, lenkiškieji, rusiškieji, prūsiškieji ir kiti elementai. Neretai išryškinama iškilių asmenybių (pvz., Šatrijos Raganos, Žemaitės ir kitų) bajoriška kilmė, jų tapatybės virsmai ir svarbus vaidmuo kuriant modernųjį lietuviškumą. Po truputį kinta istoriografiniai vertinimai, atskleidžiantys iš bajorijos kilusių veikėjų pasirinkimą eiti modernaus lietuviškumo linkme, tvirtas politines ir kultūrines laikysenas tautiniame sąjūdyje. Vis dėlto būtų anachroniška tokį istoriografinį požiūrį ar reikalavimą perkelti į XX a. pradžią, juo labiau sovietmečio epochą.

Kita vertus, svarbu prisiminti, kad tada, kai formavosi modernioji Lietuvos valstybė, luominė santvarka Vakarų Europoje jau buvo atgyvena. Taip pat nederėtų pamiršti, kad istorinė atmintis saugojo toli gražu ne tik šviesiąsias bajorijos gyvenimo puses. Sarmatizmo idėjomis paremta regioninė bajoriškumo samprata, kuri lėmė priespaudą, socialinę ir kultūrinę stagnaciją XVIII a., ir kuri atgimė XIX a. lenkų romantizmo sąjūdyje, tikrai negalėjo būti įkvėpimo šaltinis modernėjančiai lietuvių tautai. Manau, kad kuriant modernią Lietuvą svarbiausia buvo ne luominė priklausomybė, o moralinė, pilietinė ir kultūrinė pareiga ugdyti demokratiškomis nuostatomis grįstą bendrumą. Tą pareigą vykdė inteligentija, kuri transformavo bajorišką ir valstietišką tradiciją.

Suprantu, kad jūs pabrėžiate ignoruotą bajorijos vaidmenį ankstyvajame modernėjimo etape, vis dėlto kyla keletas klausimų, štai pirmasis: Kodėl svarbu peržiūrėti, įvertinti privilegijuoto luomo indėlį į moderniosios lietuvių tautos ir tautinės tapatybės formavimąsi iš šiandieninės perspektyvos?

Ačiū už komentarus ir klausimą, Odeta, smagu bus padiskutuoti. Stengsiuosi neišsiplėsti, bet žinau, kad man nepavyks.

Odeta Žukauskienė:

Pastaruoju metu, atkuriant Lietuvos dvarų paveldą, nemažas dėmesys skiriamas bajorijai, ypač jos indėliui į vietos kultūrą, kartais netgi atitrūkstant nuo istorinės tikrovės.

Spustelėjus išskleisti...

Tikrai taip. Dvarų paveldo atkūrimas reikšminga dalimi vyksta regioninio patrauklumo, turizmo plėtotės kontekste ir neabejotinai paklūsta šio segmento pertvarkos į specifinius resursus ar tiesiog suprekinimo logikai. Turbūt ne taip svarbu, kaip pavadinsime tokius virsmus į specifines kapitalo formas. Tai vietinio savitumo subordinavimas globalaus ir (ar) regionalaus turizmo reikmėms. Kaip bet kuri vartojimui siūloma prekė ji įvyniota į patrauklią pakuotę, ir bajoriškasis paveldas dažnai yra svarbus tos pakuotės elementas. Kam rūpi, kad su istorija ši pasaldinta bajorybės versija sutampa tik nežymia dalimi? Tiesa, jūs kalbate apie regioninės kultūros, o ne turizmo raidą, tačiau vietos kultūros kėlimo ir turistinio patrauklumo plėtotės tikslai reikšminga dalimi sutampa, tie patys objektai atlieka ir kultūros centrų, ir paveldo objektų, ir turizmą skatinančių vietų funkcijas. Šiuo požiūriu skiriasi tik pakuotės siunčiamų žinių niuansai, tačiau pats pakuotės būtinumas nekvestionuojamas. Nekvestionuojamas ir istorijos subordinavimas ar net nusavinimas aktualiai regionų plėtros strategijai. Suprantama, čia susipina ne tik specifinių vietų gaubimas patrauklios istorijos šydais, atliekantis prekės įsiūlymo funkcijas; ne mažiau svarbus ir istorinio pasakojimo skaidymasis į regionines istorijas, kuris nacionalinius mitus perpina su vietos istoriniais mitais, atliepiančiais pirmiausia aktualius regiono poreikius.