Studija Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas

Santrauka. Studija skirta konstitucinių principų tipologijai ir sistemai. Joje formuluojama konstitucinių principų samprata ir ypatumai lyginant su teisės principais apskritai, nagrinėjamas konstitucinių principų santykis su konstitucinėmis normomis, Konstitucijos tekstu, konstitucine jurisprudencija ir konstitucine doktrina, aptariama konstitucinių principų vieta konstitucinės teisės sistemoje bei reikšmė konstitucinei ir statutinei teisei. Konstitucinių principų analizė remiasi nuostata, kad konstitucinių principų turinys negali būti grindžiamas žemesnės nei Konstitucija teisinės galios aktais, bet yra laipsniškai atskleidžiamas Konstituciniam Teismui oficialiai aiškinant Konstituciją, formuojant konstitucinę doktriną. Studijoje parodoma, kad (ir kokiu būdu) konstitucinių principų turinys atskleidžiamas ne „kreipiantis“ į statutinę teisę ir analizuojant jos šaltinius, o aiškinant Konstitucijos tekstą. Toks požiūris pagrindžia ne tik konstitucinės teisės, bet ir apskritai teisės normatyvistinės sampratos (kurioje tarp sąvokų teisė ir teisės normos dedamas lygybės ženklas) korekciją: teisė susideda ne tik iš normų, bet ir iš principų.

Studijoje pagrindžiama ir aiškinama viena iš konstitucinių principų tipologijų: konstituciniai principai pagal tai, kaip konstituciniai Konstitucijos tekste jie išreikšti (suformuluoti), skirstomi į pirminius (įtvirtintus ir dažnai tiesiogiai įvardytus tam tikroje vienoje Konstitucijos nuostatoje), sudėtinius (įtvirtintus keliose Konstitucijos nuostatose, bet paprastai neįvardytus tuo pavadinimu, kuriuo jie žinomi konstitucinėje doktrinoje) ir išvestinius (Konstitucijos aiškinimo būdu išvedamus iš pirminių ir (ar) sudėtinių principų). Pateikiant šią konstitucinių principų klasifikaciją, atskleidžiamas Konstitucinio Teismo vaidmuo plėtojant konstitucinių principų turinio ir jų sistemos sampratą: Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialios konstitucinės doktrinos generuotojas, o jo aktai, be pačios Konstitucijos teksto, yra laikytini konstitucinės teisės šaltiniais, pagal savo teisinę galią viršesniais už statutinės teisės šaltinius. Konstitucinių principų analizė grindžiama nuostata, jog konstitucinė teisė skiriasi nuo visų kitų teisės sričių ne pagal visuomeninių santykių reguliavimo dalyką ir metodą, bet pagal jos normų ir principų teisinę galią. Esminis skirtumas yra ne tarp konstitucinės teisės ir „kitų“ teisės šakų, bet tarp konstitucinės teisės ir statutinės teisės, kuri, savo ruožtu, skirstoma į šakas. Pati konstitucinė teisė nelaikytina teisės šaka. Dėl to pastaruoju metu „išpopuliarėjęs“ konstitucinės teisės pavadinimas neturi būti traktuojamas kaip anksčiau vartoto valstybinės teisės pavadinimo pakaitalas: valstybinės teisės, kaip vienos iš teisės šakų, santykis su konstitucine teise iš esmės tolygus bet kurios kitos statutinės teisės šakos santykiui su konstitucine teise.

Pagrindiniai žodžiai: teisės principai, konstituciniai principai, konstitucinių principų tipologija, konstitucinės normos, Konstitucijos tekstas, konstitucinė jurisprudencija, konstitucinė doktrina, statutinė teisė.

Turinys

1. 1. Paradigma3
2. 2. Konstituciniai principai ir jų funkcijos25
3. 3. Konstituciniai principai ir konstitucinės normos33
4. 4. Pirminiai, sudėtiniai ir išvestiniai konstituciniai principai67
5. 5. Konstitucinė jurisprudencija ir konstitucinė doktrina80
6. Literatūra95
7. Constitutional Principles and the Text of the Constitution96

1. Paradigma

Iš pradžių reikia paaiškinti metodologines nuostatas, grindžiančias tolesnį dėstymą ir studijoje vartojamas sąvokas. Išeities pozicija – šie trys postulatai: (i) teisė yra kuriama faktinių socialinių santykių pagrindu, t. y. ji negimsta iš abstrakčios idėjos, subjektyvios gėrio arba teisingumo sampratos, ją kurti skatina susiklostę (ar besiklostantys) socialiniai santykiai, kuriuos, teisėkūros subjektų požiūriu, reikia palaikyti arba keisti; (ii) ideali socialinės tvarkos samprata teisėje įtvirtinama nustatant reikalaujamo elgesio modelius ir juos oficialiai sankcionuojant – pripažįstant kriterijais, pagal kuriuos vertinama realios socialinės tvarkos atitiktis idealiajai; (iii) teisė veikia socialinius santykius skatindama jų subjektus elgtis pagal nustatytus modelius (realizuoti teisę) ir (ar) įgalindama verifikuoti realios socialinės tvarkos atitiktį (kontroliuoti teisės pažeidimus). Teisiniai santykiai – tai socialiniai santykiai, patyrę teisės veikimą. Jų pagrindu vėl gali būti kuriama teisė. Pradėjusi savo kelią faktinių santykių srityje, teisė vėl į ją grįžta. Teisinis procesas – nesibaigiantis ratas. Abstrahuojant galima išskirti jo etapus, kurių vienas – teisinis reguliavimas.

Nustačius bei sankcionavus reikalaujamo elgesio modelį baigiasi (tam tikrų socialinių santykių atžvilgiu) teisėkūra. Jos rezultatai – teisės aktai (teisės šaltiniai), sudarantys prielaidas teisei kryptingai veikti socialinius santykius. Šis veikimas ir yra teisinis reguliavimas. (Šios sąvokos sąlygiškumas dar bus aptartas.) Teisinio reguliavimo sąvoka žymi struktūrinį ryšį tarp teisės aktuose įtvirtintų normatyvių nuostatų (iš kurių susiformuoja teisės normos ir principai) ir teisės realizavimo – realių socialinių santykių, konstruojamų pagal teisės reikalavimus ir (ar) jos kontroliuojamų. Teisinis reguliavimas – tai jungtis tarp normatyviojo lauko, oficialiai reikalaujamo elgesio (teisės) ir teisės antspaudu pažymėtų faktų pasaulio (teisinių santykių).

Teisinis reguliavimas – tai socialinių santykių teisinis sutvarkymas pagal oficialiai sankcionuotą modelį, įtvirtintą įvairių, iš esmės visų lygių teisės aktuose. Čia nesvarbu, ar tai pirminiai teisės šaltiniai, įtvirtinantys visiems socialinių santykių subjektams arba jų rūšiniais požymiais apibrėžtai grupei adresuojamas bendro pobūdžio normas (pvz., norminiai aktai), ar tai aktai, formuluojantys teisinę galią turinčius individualius nurodymus konkretiems socialinių santykių subjektams (individualūs teisės aktai). Apie teisinį reguliavimą yra pagrindo kalbėti ir tada, kai orientuojamas ir (ar) kontroliuojamas socialinių santykių subjektų (jų grupės) elgesys apskritai, ir tada, kai orientuojamas ir (ar) kontroliuojamas individualus elgesys. Teisinio reguliavimo kategorija apima visų lygių teisės aktų normatyvųjį veikimą, nesvarbu, koks yra adresatų skaičius.

Žvelgiant iš teisinių santykių subjektų pozicijų, teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti pakankamas arba nepakankamas. Pakankamas yra toks teisinis reguliavimas, kai teisės šaltiniuose nustatyti elgesio modeliai yra „išbaigti“ tokiu mastu, jog į juos gali aiškiai orientuotis ir teisę realizuojantys subjektai, ir institucijos, kontroliuojančios, ar socialinių santykių subjektų elgesys nenukrypsta nuo oficialiai sankcionuoto modelio. Nepakankamas teisinis reguliavimas yra toks, kai minėtieji orientyrai yra santykinai abstraktūs (nurodantys tik bendrą elgesio kryptį) arba kai pirminiuose teisės šaltiniuose (nebūtinai tuose pačiuose, kuriuose įtvirtintas atitinkamas elgesio modelis) numatyta, jog jų nuostatos gali būti realizuotos arba socialinis elgesys gali būti kontroliuojamas tik esant papildomiems teisiniams sprendimams Kontroliuojant teisės pažeidimus tokie papildomi sprendimai (teisės taikymas) būtini visais atvejais. Bet toliau studijoje teisės pažeidimų kontroliavimas, kaip specifinė teisinio reguliavimo atmaina, nėra aptariamas. . Šie papildomi sprendimai aktyvuoja pirminių teisės šaltinių nuostatas: iki tol atitinkamos teisės normos ar principai formaliai galiojo, dabar – ir veikia, t. y. turi potencijos būti realizuoti.

Pakankamumas – bendrasis teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijus. Galima skirti dvi teisinio reguliavimo formas – tiesioginį ir netiesioginį reguliavimą. Tiesioginis teisinis reguliavimas yra toks, kai teisės aktuose (pirminiuose teisės šaltiniuose) įtvirtintas elgesio modelis gali būti realizuojamas be jokių tarpinių grandžių, t. y. nepriimant jokių žemesnės teisinės galios aktų, kurie papildytų – sukonkretintų, koreguotų ar aktyvuotų – pirminiuose teisės šaltiniuose nustatytą teisinį reguliavimą. Šiuo požiūriu pažymėtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucijoje daromos tiesioginės nuorodos, jog tam tikrus santykius dar turi reguliuoti įstatymai, nei asmeniui, siekiančiam realizuoti jam Konstitucijos nustatytas tam tikras teises, nereikia, kad būtų išleistas atskiras įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris sudarytų papildomas teisines prielaidas šiomis teisėmis pasinaudoti, nei kiti socialinių santykių subjektai negali kliudyti jam šiomis teisėmis pasinaudoti motyvuodami tuo, jog toks papildomas teisinis reguliavimas yra reikalingas. Taigi tiesioginio teisinio reguliavimo atveju tarp teisės akte nustatytos bendrojo pobūdžio normos ir teisės realizavimo (šios normos laikymosi, vykdymo arba naudojimo) yra nepertraukiamas determinacinis ryšys, į kurį neįsiterpia joks papildomas teisinis reguliavimas.

Netiesioginis teisinis reguliavimas yra toks, kai teisės aktuose įtvirtintas elgesio modelis be tam tikro papildomo teisinio reguliavimo negali būti realizuojamas. Tarpinės grandys (viena arba kelios) čia yra būtinos. Šis papildomas teisinis reguliavimas kyla iš jau kito (paprastai žemesnės teisinės galios) teisės akto, išleisto idant pirminio teisės šaltinio nuostatos atliktų savo paskirtį – orientuotų socialinių santykių subjektų elgesį ir formalizuotų kriterijus, pagal kuriuos šį elgesį būtų įmanoma verifikuoti. Minėtasis papildomas teisinis reguliavimas gali atlikti keleriopas funkcijas. Pirminio teisės šaltinio nuostatos gali būti sukonkretinamos apibrėžiant oficialiai įtvirtinto elgesio modelio realizavimo procedūras arba patikslinant šiame teisės akte vartojamų sąvokų prasmę. Pirminio teisės šaltinio nuostatos gali būti koreguojamos nustatant tam tikras išimtis arba apibrėžiant atitinkamo elgesio modelio realizavimo sąlygas. Pagaliau pirminis teisinis reguliavimas gali būti aktyvuojamas: pačios pirminio teisės šaltinio nuostatos gali būti sukonstruotos taip, kad reikalautų, jog siekiant jas realizuoti būtų išleistas specialus teisės aktas dėl konkretaus socialinių santykių subjekto, kuriam tam tikras elgesio modelis šiuo pirminiu teisiniu reguliavimu yra nustatytas apskritai. Taigi netiesioginio teisinio reguliavimo atveju tarp pirminio teisinio reguliavimo (kryptingo teisės poveikio socialiniams santykiams) ir teisės realizavimo įsiterpia papildomas elementas (grandis) – išvestinis (papildomas) teisinis reguliavimas.

Išvestinio teisinio reguliavimo teisinė prigimtis yra dvilypė. Viena vertus, jis yra pirminio teisinio reguliavimo tąsa, leidžianti teisei atlikti savo paskirtį – kryptingai veikti socialinius santykius, modeliuoti reikalaujamą elgesį ir jį oficialiai sankcionuoti. Dėl to ši papildoma grandis priskirtina teisiniam reguliavimui: griežtai kalbant, tai dar nėra teisės realizavimas, nes konkretūs socialinių santykių subjektai, kurių elgesio modelis (bent bendrais bruožais) yra įtvirtintas pirminiuose teisės šaltiniuose, nei laikosi jų nuostatų, nei jas vykdo, nei jomis naudojasi. Išvestiniu teisiniu reguliavimu tik sudaromos teisinės prielaidos šių nuostatų laikytis, jas vykdyti arba jomis pasinaudoti, t. y. realizuoti teisę. Net toks išvestinis teisinis reguliavimas, kurio reikia tam, kad būtų galima realizuoti konkretaus asmens subjektines teises ir pareigas, yra tik teisės realizavimo prielaida ir savaime nereiškia, jog šios teisės ar pareigos jau yra virtusios realaus gyvenimo elementu. Iš normatyviojo lauko čia dar nepereinama į realių socialinių santykių sritį.

Maža to, išvestinis teisinis reguliavimas gali būti daugiapakopis: siekiant suaktyvinti (sukonkretinti, pakoreguoti) aukštesnės teisinės galios akto nuostatas, gali prireikti išleisti ne vieną, o kelis papildomus teisės aktus. Tai nekeičia reikalo esmės: kiekvienas ankstesnis (arba aukštesnės galios) teisės aktas vėlesniojo (žemesnės galios) teisės akto atžvilgiu atlieka pirminio reguliavimo funkciją. Išvestinio, arba papildomo, teisinio reguliavimo prielaida yra tokia pati kaip ir pirminio teisinio reguliavimo – tai teisės aktas, nustatantis tam tikrą elgesio modelį, oficialiąją socialinių santykių tvarką. Šis teisės aktas sudaro prielaidas pirminiam teisiniam reguliavimui atlikti savo paskirtį. Tokio teisės akto išleidimas yra vienas iš daugiapakopio ir įvairialypio teisinio proceso elementų (stadijų) ir gali turėti teisėkūros požymių, o pats išvestinis teisinis reguliavimas yra viena iš teisės poveikio socialiniams santykiams pakopų.

Kita vertus, išvestinis teisinis reguliavimas bent vienu požiūriu yra ne tik teisės poveikio socialiniams santykiams, bet ir teisės realizavimo apraiška. Reikalas tas, kad kiekvieno teisės akto, papildomai teisiškai reguliuojančio tam tikrus socialinius santykius, išleidimas turi remtis (preziumuojama, kad ir remiasi) aukštesnės teisinės galios aktuose nustatyta jį išleidusios institucijos kompetencija ir bent šiuo požiūriu ją realizuoja. Negana to, inicijuoti tokį papildomą teisinį reguliavimą gali ne tik ši institucija, bet ir tie socialinių santykių subjektai, kurie siekia realizuoti pirminiame teisės šaltinyje įtvirtintą elgesio modelį, kitaip tariant, siekia konstruoti socialinius santykius pagal teisės reikalavimus. Inicijuodami tokio teisės akto išleidimą, jie žengia būtiną žingsnį būsimo (tikėtino) teisės realizavimo linkme. Dėl to tvirtinimas, kad išvestinis teisinis reguliavimas nėra teisės realizavimas, yra perdėm kategoriškas ir neturi būti suabsoliutinamas: iš tiesų, išvestinis teisinis reguliavimas dar nėra palikęs teisės srities ir perėjęs į faktinių santykių sritį, tačiau tuo pat metu jis jau yra „importavęs“ tam tikrus realios socialinės tvarkos elementus, kai kuriuos faktinius socialinius santykius kaip iš naujo (arba toliau) kuriamos teisės pagrindą.

Tad išvestiniame teisiniame reguliavime persipina, sugyvena, susilydo normatyvioji tikrovė ir faktų pasaulis, teisė ir jos realizavimas. Tai kokybiškai skirtingas viso teisinio proceso elementas. Tai nėra tik teisės poveikis socialiniams santykiams, teisinis reguliavimas, nes tam tikros teisės nuostatos jau yra realizuotos, t. y. veikimo procesas jau pasibaigęs; kita vertus, tai nėra tik teisės realizavimas, nes tai toks teisės realizavimas, kurio rezultatas yra ne faktinių santykių pokyčiai, o teisės aktas, t. y. toks teisės realizavimas, kuris šiuo požiūriu yra tapatus teisėkūrai. Arba – išvestinis teisinis reguliavimas yra ir teisės poveikis socialiniams santykiams, ir jos realizavimas. Ši simbiozė įvardijama teisės taikymo sąvoka. Kiekvieno papildomą teisinį reguliavimą nustatančio teisės akto išleidimas pirminį teisinį reguliavimą įtvirtinančio teisės akto atžvilgiu yra teisės taikymo aktas.

Socialinių santykių subjektai, kurių elgesys reguliuojamas teisės taikymo aktais (teisės taikymo adresatų), a priori nėra apibrėžti. Tai gali būti ir vienas asmuo, kurio atžvilgiu taikomas aukštesnės teisinės galios aktas, ir labai didelė rūšiniais požymiais apibrėžtų asmenų grupė. Vadinasi, adresatų požiūriu teisės taikymo aktai gali būti ir individualūs, ir bendrieji.

Teismo nuosprendis, kuriuo konkretus asmuo X nuteisiamas konkrečia bausme, yra, be abejonės, individualus teisės taikymo aktas. Transporto priemonės įregistravimas, kai konkreti transporto priemonė įregistruojama konkretaus asmens X vardu, taip pat yra individualus teisės taikymo aktas. Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo konkrečiam asmeniui X suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, irgi yra individualus teisės taikymo aktas. Individualūs teisės taikymo aktai išleidžiami tuomet, kai pirminiuose teisės šaltiniuose tiesiogiai įtvirtinama, jog jų nuostatos gali būti realizuotos tik esant tam numatytiems papildomiems teisiniams sprendimams dėl konkrečių šių santykių subjektų.

Tuo tarpu bendrieji teisės taikymo aktai yra tokie, kuriuose teisės taikymo subjektai nėra konkrečiai identifikuojami (apibrėžiami individualiais požymiais). Juose sukonkretinamas arba koreguojamas pirminių teisės šaltinių nustatytas teisinis reguliavimas, todėl bendrasis teisės taikymas neabejotinai turi teisėkūros požymių. Tokio bendrojo teisės taikymo akto pavyzdys – vadinamieji lokaliniai norminiai aktai, kuriuos pagal savo kompetenciją leidžia atskirų įmonių arba įstaigų vadovaujantys organai. Bendrieji teisės taikymo aktai yra ir vietos savivaldos institucijų bendro pobūdžio sprendimai, kuriais realizuojama Konstitucijos ir įstatymų savivaldybėms nustatyta kompetencija. Bendrasis teisės taikymo aktas yra ir dažnas Vyriausybės nutarimas, sukonkretinantis ir detalizuojantis įstatymų nuostatas, bet neįvardijantis konkrečių teisės taikymo adresatų. Seimo nutarimai taip pat yra teisės taikymo aktai: jie leidžiami realizuojant įstatymų nuostatas Plg. „Seimo nutarimas […] buvo priimtas Seimo plenariniame posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. Tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio antrąją dalį, kurioje nustatyta, kad įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių. Tai bendras Seimo sprendimų priėmimo principas, kuris taikomas ir kitiems Seimo aktams, išskyrus konstitucinius įstatymus“. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994); „Seimo nutarimas yra poįstatyminis teisės taikymo aktas ir, kaip visi tokio pobūdžio aktai, turi atitikti įstatymus“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narių paskyrimo“ pripažinimo netekusiu galios ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos sudarymo“ atitikimo Konstitucijai“, 1997). .

Logiškai tęsiant šią seką galima teigti, kad net ir Seimo išleisti įstatymai yra bendrieji teisės taikymo aktai. Tegu ši mintis nešokiruoja. Teorinis abstrahavimas, žinoma, leidžia, netgi verčia atsieti abu procesus – teisėkūros procesą (šiuo atveju įstatymų leidybą) ir jos rezultatų (įstatymų) pagrindu vykstantį socialinių santykių teisinį reguliavimą, tačiau iš tikrųjų šie procesai persipina, vienas kitą sąlygoja ir provokuoja. Tad sakyti, kad Seimas, leisdamas įstatymus, taiko teisę, nėra jokia erezija. Viena vertus, Seimo išleisti įstatymai iš tiesų yra pirminiai teisės šaltiniai visų kitų norminių aktų atžvilgiu Plg. „Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 17 d. Seimo nutarimo „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994); „Įgyvendindamas valstybės valdžią, įstatymų leidėjas leidžia įstatymus, kurie yra pirminiai teisės aktai, išreiškiantys įstatymų leidėjo valią ir turintys aukščiausiąją teisinę galią“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo normų, nustatančių aukštųjų mokyklų bendrabučių kambarių privatizavimą, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994). , tačiau aukščiausiosios teisinės galios akto – Konstitucijos – atžvilgiu jie yra taikymo aktai, nustatantys išvestinį (Konstitucijos nuostatas konkretinantį) teisinį reguliavimą Plg. „Nuosavybės teisės bendrieji principai yra išdėstyti Konstitucijoje ir detalizuojami Civiliniame kodekse bei kituose įstatymuose“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1996); „Demokratinėje teisinėje valstybėje valdžia priklauso tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai arba per savo išrinktus atstovus. Įgyvendindamas valstybės valdžią, įstatymų leidėjas leidžia įstatymus, kurie yra pirminiai teisės aktai, išreiškiantys įstatymų leidėjo valią ir turintys aukščiausiąją teisinę galią. Į įstatymų reguliavimo sritį patenka ir tie subjektai, kuriems valstybė garantuoja autonomiją. Tačiau naujai priimtas įstatymas negali susiaurinti ar pažeisti tų savivaldos garantijų, kurios yra įtvirtintos Konstitucijoje ir detalizuotos įstatymuose“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo normų, nustatančių aukštųjų mokyklų bendrabučių kambarių privatizavimą, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994); „Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Pirmiausia tai reiškia, kad šiame straipsnyje nurodytų aukščiausiųjų valstybės institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės bei Teismo valdžios galių ribas apibrėžia pati Konstitucija. Kiekvienos minėtos institucijos statusas reglamentuojamas atskirame Konstitucijos skirsnyje, o pagrindinės konstitucinės nuostatos dar detalizuojamos specialiuose įstatymuose. Seimo konstitucinis statusas yra apibrėžtas Konstitucijos V skirsnyje „Seimas“, o jo struktūra ir darbo tvarka nustatyta Seimo statute“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimo „Dėl kai kurių Vyriausiosios rinkimų komisijos narių atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus neteisėtus Vyriausiosios rinkimų komisijos nutarimus“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1994); „Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kurio skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijoje numatytų referendumo principų įgyvendinimas detalizuojamas Referendumo įstatyme“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas „Dėl 1994 m. birželio 15 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1994); „Vienas iš svarbiausių teisingumo vykdymo principų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Pagal Konstitucijos 114 straipsnį niekas – nei valdžios ir valdymo institucijos, nei Seimo nariai ir kiti pareigūnai, politinės partijos, piliečiai negali kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Šios konstitucinės nuostatos yra konkretinamos Teismų įstatyme, Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksuose, kituose teisės aktuose“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją“, 1997); „Konstitucijos 69 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo numatytos procedūros“. Šios procedūros reglamentuojamos įstatymo galią turinčiame Seimo statute ir būtent jo V dalyje, pavadintoje „Įstatymų leidybos procedūra“. Šioje Statuto dalyje detalizuota Konstitucijos 68 straipsnyje nustatytų įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektų (Seimo nario, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę) teisė Seime inicijuoti teisės aktus“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 25 d. nutarimo „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998). . Antra, Seimas, leisdamas įstatymus, realizuoja savo konstitucinę kompetenciją, nustatytą 67 straipsnio 2 punkte, taigi taiko šio punkto nuostatą. Pagaliau, trečia, Seimas, leisdamas įstatymus, taip pat taiko Konstitucijos bei Seimo statuto nuostatas, reglamentuojančias įstatymų leidybos procedūrą, bei įstatymų, nustatančių įstatymų formos bei jų skelbimo tvarkos reikalavimus, nuostatas.

Apibendrinkime. Teisinis procesas vyksta tokia seka: faktiniai santykiai (kurių pagrindu kuriama ir kuriems kontroliuoti skiriama teisė) teisėkūra (pasibaigianti teisės akto išleidimu, kuriame nustatomas ir oficialiai sankcionuojamas socialinių santykių subjektų elgesio modelis) teisinis reguliavimas (teisės poveikis socialiniams santykiams): jis gali būti pakankamas arba tiesioginis (iš pirminio teisinio reguliavimo pereinama į teisės realizavimo stadiją) arba nepakankamas arba netiesioginis (teisėkūros procesas pratęsiamas išvestiniu teisiniu reguliavimu, kartu taikant pirminių teisės šaltinių nuostatas) teisės realizavimas (faktinių socialinių santykių derinimas su oficialiuoju modeliu). Kaip matome, šis procesas prasideda faktiniais santykiais ir jais baigiasi, tačiau šie „galutiniai“ socialiniai santykiai jau pažymėti teisės antspaudu: jie virtę teisiniais santykiais. Aišku, tai nors ir universali (nes neistorinė), bet labai supaprastinta schema; ji gali ir turi būti tikslinama, atsižvelgiant į teisės šaltinių įvairovę (norminiai aktai, precedentai, sutartys ir kt.), į teisinių santykių grįžtamąjį poveikį teisėkūrai ir teisės taikymui, į tai, ar įvairios teisę taikančios institucijos adekvačiai išsiaiškina teisės reikalavimus, į daugelį kitų veiksnių. Bet tai atskirai nagrinėtinas dalykas.

Nurodytoje teisinio proceso schemoje teisinis reguliavimas pavaizduotas kaip viena stadija, tačiau iš tiesų kiekvienu konkrečiu atveju joje gali būti skirtingas skaičius reguliavimo „pakopų“ – nuo vienos (pakankamas pirminis reguliavimas) iki didelio, neapibrėžto skaičiaus (pirminis reguliavimas + daugiapakopis išvestinis reguliavimas).

Teisinio reguliavimo, kaip teisinio proceso stadijos, diferencijavimosi į pirminį ir išvestinį (kuris, savo ruožtu, gali būti daugiapakopis) teisinį reguliavimą nereikėtų painioti su retkarčiais siūloma tokia teisinio reguliavimo dichotomija, kai šis skirstomas į dvi „stadijas“ arba „metodus“, t. y. į dvi rūšis: į teisės subjektų teisinės padėties nustatymą („pirminį“ arba bendrąjį reguliavimą) ir asmens „įsitraukimą į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį“ (individualų savojo elgesio modeliavimą arba savireguliaciją) Žr. Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, p. 165–166. . Pastarajai rūšiai priskiriamas asmens prisiėmimas „naujų pareigų“ arba, priešingai, nevykdymas tų pareigų, kurias jam nustato atitinkami teisės aktai, formuluojantys teisės normas (t. y. teisės pažeidimas) Plg. „Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina teises. Pavyzdžiui, asmuo, įgydamas bei tobulindamas kvalifikaciją ir todėl teikdamas artimui sudėtingesnių paslaugų, įgyja teisę į grįžtamąsias kitų asmenų paslaugas ir šitaip plečia savo pradinę teisinę padėtį. Tuo tarpu padaręs teisės pažeidimą – atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, jis susiaurina savo pradinę teisinę padėtį – praranda tam tikram laikui teisę į laisvę, nuosavybę ar kitas įstatymo jam garantuotas teises“ (Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, p. 165). Palikus nuošaly iš evangelistų pasiskolintą terminą „artimas“ (kuris čia, atrodo, žymi net ir bankrutuojantį darbdavį, kažkodėl tiesiog privalantį labiau išsimokslinusiam darbuotojui pradėti mokėti daugiau), vis tiek neaišku, kokiais teisiniais pagrindais asmuo gali sukurti pareigas kitiems – sau lygiems! – be jų valios ar sutikimo, tik savo iniciatyva. Lygiai taip pat neaišku, kokiu būdu asmuo automatiškai praranda tam tikras teises, atsisakydamas vykdyti pareigas: argi tai nustatyti nėra teismo (arba kitos jurisdikcinės institucijos) kompetencija, lygiai taip pat argi tai nėra teismo kompetencija tam tikrais atvejais asmeniui taikyti vieną iš alternatyvių sankcijų, neatimti „prarastų“ teisių, o valstybės vadovo kompetencija – suteikti jam malonę, t. y. „anuliuoti“ teisių praradimą? Pagaliau nesuprantama, ar „atsisakymu vykdyti pareigas“ laikytinas ir neatsargus teisės pažeidimas. Juk „atsisakymas“ suponuoja subjektyvų (vidinį) apsisprendimą, kuris daugelio neatsargių teisės pažeidimų atvejų yra tik menamas, o, pavyzdžiui, civilinės atsakomybės be kaltės atveju jo apskritai nėra. Na, o kaip reikia traktuoti tuos atvejus, kai teisės pažeidėjas gailisi dėl padaryto pažeidimo ir savo iniciatyva visiškai atlygina padarytą žalą?! . Pagal šią koncepciją teisiškai sureguliuotų socialinių santykių subjektas, realizuodamas teisę, net ją pažeisdamas, jos pagrindu atseit kuria kažkokią „kitą teisę“, pats „lemdamas“ savo teisinę padėtį. Šitaip ištrinama riba tarp teisės normatyvaus poveikio socialiniams santykiams ir jų subjektams (teisinio reguliavimo) ir šio poveikio rezultato – tų konkrečių subjektų konkrečių socialinių santykių konkrečių pokyčių, kurie įvyksta dėl to, kad šie subjektai savo realų elgesį derina pagal teisės reikalavimus. Nebeaišku, kur yra teisinis reguliavimas, o kur – teisės realizavimas ar net teisės pažeidimas.

Minėta teisinio reguliavimo dichotomija yra grindžiama nuostata, esą individas ir valstybė yra lygiaverčiai teisinio reguliavimo subjektai Plg. „Du teisinio reguliavimo metodai rodo, kad teisinis reguliavimas nėra vien valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai“ (Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, p. 166). . Čia bendruoju teisiniu reguliavimu pakrikštijama tai, kas kasdieniame teisiniame diskurse vadinama tiesiog teisiniu reguliavimu. Toks teisinio reguliavimo pervadinimas pirminiu (bendruoju) teisiniu reguliavimu, „teisės subjektų teisinės padėties pirminiu nustatymu“ nėra tik susitarimo dėl sąvokų dalykas. Ir štai kodėl. Šis sąvokų pakeitimas reiškia, kad teisiniu reguliavimu tampa įmanoma tituluoti bet kokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus – nesvarbu, ar jie yra iš normatyviosios tikrovės, ar iš realių socialinių santykių srities. Čia nėra jokio skirtumo, ar pats vadinamojo teisinio reguliavimo „autorius“ minėtų sprendimų adresatus traktuoja kaip abstrahuotus (individualiais požymiais neapibrėžtus) socialinių santykių subjektus, ar kaip konkrečius asmenis (konkrečių socialinių santykių subjektus), turinčius vykdyti tam tikrus kitų konkrečių asmenų nurodymus. Šie nurodymai nė neprivalo būti įvilkti į teisinių formalumų rūbą, suformuluoti a là „teisiniai“. Teisiniu reguliavimu pripažįstami netgi „sprendimai, adresuoti sau pačiam“, t. y. apsisprendimas. Paprastai kalbant, čia teisiniu reguliavimu vadinamas ir rūšiniais požymiais apibrėžiamų asmenų elgesio modeliavimas (pvz., „kiekvienas N privalo daryti Y“), ir valdingas (preziumuojama, kad teise grindžiamas) nurodinėjimas konkretiems asmenims (pvz., „Jonaiti, daryk Y“), ir laisvi susitarimai (pvz., „darykime Y“ arba „aš darysiu Y, o tu daryk Z“), ir asmeninis apsisprendimas (pvz., „aš darysiu Y“), ir sąmoningas nukrypimas nuo teisės aktų nustatyto elgesio modelio (pvz., „nors reikalaujama daryti Y, bet aš darysiu Z“), ir net netyčiniai, neatsargūs, nesąmoningi teisės pažeidimai, apskritai sunkiai išreiškiami kokia nors formule. Teisinio reguliavimo sąvokos turinys išplečiamas iki ribų, kurias tiesiog sunku nustatyti. Ir logikos, ir teisinės praktikos požiūriu tai sunkiai pagrindžiamas kraštutinumas.

Bet pamirškime odiozinę mintį, jog teisės pažeidimas bei asmeninis apsisprendimas derinti (arba ne) savo elgesį su oficialiai sankcionuotais modeliais taip pat laikytini teisiniu reguliavimu (nes „lemia“ asmens „teisinę padėtį“). Ir be to akivaizdu, kad ir rūšiniais požymiais apibrėžiamų asmenų elgesio modeliavimas, ir valdingas nurodinėjimas konkretiems asmenims arba jų grupėms, ir laisvi susitarimai jau paremti „kokiu nors“ nustatytu teisiniu reguliavimu. Tokiu modeliavimu, nurodinėjimu arba susitarimais nustatomas išvestinis teisinis reguliavimas (bendrasis arba individualus). Bet kad teisė apskritai reguliuotų socialinius santykius, išvestinis reguliavimas nėra būtinas. Jis reikalingas tuomet, kaip pirminis yra nepakankamas. Tačiau daugeliu atvejų pirminio reguliavimo pakanka: po jo iškart seka teisės realizavimas. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, reiškia būtent tai.

Aptariamu teisinio reguliavimo kategorijos turinio išplėtimu teisės realizavimo sąskaita siekiama, atrodo, kilnių tikslų – išlaisvinti teisinių santykių subjektus nuo valstybės diktato, paversti juos „teisės kūrėjais“, padidinti jų laisvo pasirinkimo erdvę. Bet tai daroma ne konstruojant politinius ir teisinius valdžios atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei mechanizmus, ne plėtojant valdžios demokratinės kontrolės doktriną, ne analizuojant nustatytas teisines procedūras, kurios padėtų visuomenę labiau įtraukti į teisėkūros procesą, bet kuriant ideologiją, pagal kurią tai, kas nustatyta subjekto, turinčio visuotinai ir oficialiai pripažįstamą kompetenciją kurti teisę (įstatymų leidėjo), gali būti ir nelaikoma teise, nes stokoja antrosios, „lygiavertės“ teisinio reguliavimo stadijos – pačių socialinių santykių subjektų „įsitraukimo į teisinius santykius“. Tokioje teisinio proceso paradigmoje įstatymų leidėjo sukurta teisė yra tarsi „nebaigta“, kol ji nėra papildyta arba pakoreguota „individualiuoju reguliavimu“, t. y. kol jos adresatai dar nėra nusprendę „įsitraukti į teisinius santykius“ ir sukūrę dar ir „savosios“ teisės. Tad gerais norais grindžiamos pastangos duoda ne tokį rezultatą, kurio tikėtasi. Teisės realizavimo subjektui „tapus“ teisėkūros subjektu, jo laisvo pasirinkimo erdvė ribojama jau ne tik „iš viršaus“, t. y. įstatymų leidėjo (demokratijoje toks ribojimas per se negali kelti gilesnių prieštaravimų), bet ir „iš visų pusių“: kiti (jam lygūs!) subjektai, „siaurindami“ arba „plėsdami“ savo teisinę padėtį, sukuria jam naujas teisines pareigas. Taip visi šie autonomiški „teisėkūros subjektai“ tampa vieni kitų įkaitais. Nėra klaidinga įsivaizduoti subjektinių teisių ir teisinių pareigų sistemą kaip tinklą, kuriame visi su visais susiję (savotišką interneto analogą), bet jei šis tinklas neriamas įmetus siūlus į vandenį, be to, jei jo kiekvienas mazgas dar ir nuolat išardomas ir iš naujo neriamas, žvejui galiausiai teks jį ištraukti ir bandyti išpainioti arba nerti naują.

Remiantis teisinio reguliavimo išskaidymu į bendrąjį („pirminį“) reguliavimą ir „asmens įsitraukimą į teisinius santykius“ siūloma ir teisės aktus skirstyti į nustatančius „bendrąsias“ arba „individualias“ normas, teigiant, kad pastarieji dažniausiai yra individualūs teisės taikymo aktai (nors kartu daroma išlyga, jog ne visi teisės taikymo aktai laikytini norminiais aktais) Žr. Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija, p. 229–230, 245–247, 309. Kita vertus, „individualiosios“ normos kildinamos ir iš įstatymų: jos „formuluoja vienkartinį, kad ir tęstinį paliepimą“, pavyzdžiui, „tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką“ (ten pat, p. 230), tačiau, „individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės taikymo aktai“ (ten pat, p. 245). Jeigu taip, tai verta atsižvelgti, jog „teisės taikymo aktas […] skirtas padėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba sumažinantis asmens teises, šiam atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas“ (ten pat, p. 309). Neaišku tik, kas yra tas „individas“, kuriam teisės taikymo aktu „padedama įgyvendinti jo teises“ gana originaliu būdu – pratęsiant įstatymo galiojimą arba nustatant Civilinio kodekso įsigaliojimo datą. Jeigu galvoje turimas ne asmuo, o „vienas“ izoliuotas socialinis santykis, kurį reguliuoja (reglamentuoja) „individualioji“ norma, tai nustatant Civilinio kodekso įsigaliojimo datą kartu nustatoma, nuo kada įsigalioja visos Civilinio kodekso normos, t. y. nuo kada reguliuojami visi jame sumodeliuoti santykiai. Apskritai, ką reiškia teisės normų klasifikavimas į bendrąsias, specialiąsias ir individualiąsias „pagal galiojimo apimtį“? Jei norma galioja, ji galioja be išlygų, ne „sąlyginai“, ne „tam tikra apimtimi“, jei negalioja – tai negalioja visiškai. Kitas reikalas, kad galiojanti norma gali būti taikoma esant tam tikroms nustatytoms sąlygoms, tik tam tikrų asmenų atžvilgiu (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2001), arba, lyginant su „bendresne“ norma, reglamentuoti tik kai kuriuos socialinius santykius (teisės šakų, institutų normos, lex specialis etc.). . Bendrumas nustoja būti teisės normos požymiu ir tampa viena iš jos variacijų. Teisės normas formuluojančius teisės aktus (pirmiausia norminius aktus) suplakant su individualiaisiais teisės taikymo aktais, teisės normos iš reikalaujamo elgesio virsta individualiais paliepimais, iš elgesio taisyklių – elgesio užtikrinimu, o visa teisė iš hierarchinės sistemos – padriku ir nestruktūruotu ryšių tinklu, kuriame nebėra „viršaus“ ir „apačios“ – aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti konfliktus tarp konkuruojančių teisinių sprendimų.

Kad ir kaip būtų keista, toks teisinio reguliavimo ir teisės realizavimo sujungimas savaip atgaivina XIX šimtmečio analitinės jurisprudencijos idėją, jog teisė yra suvereno „komandos“ (J. Austinas), net dar ankstesnes klasikinio utilitarizmo idėjas, jog teise laikytinos ir „tyliosios“ vyresniojo „kvazikomandos“ (J. Benthamas). Bet atgaivindamas šias šiaip jau nuoseklias idėjas jis jas dar ir hipertrofuoja, suabsoliutina tokiu keistu būdu, jog Austino „suvereno“ ar Benthamo „vyresniojo“ vietą gali užimti bet kas, o teise gali būti pripažįstamos bet kokios „komandos“, bet kokie (nebūtinai išreikšti teisine forma) „nurodymai“ arba „sprendimai“ (net „adresuoti sau pačiam“). Aišku, teisinis subjektyvizmas – taip pat teisinės minties atmaina, tik klausimas, kiek produktyvi.

Tai anaiptol nereiškia, kad pastangos rasti ir identifikuoti bendrą vardiklį tarp socialinių santykių tvarkymo bendruoju teisiniu reguliavimu ir individualiais teisiniais sprendimais nėra prasmingos. Tik vargu ar norimo rezultato galima pasiekti pirmąja kategorija dirbtinai apimant antrąją.

Ligi šiol teisinio reguliavimo sąvoką vartojome jos konvencine, įprasta prasme. Dabar pats laikas paaiškinti šios sąvokos sąlygiškumą. Pažymėtina, kad šiuo atveju kalbama ne apie sociologinius teisinio elgesio aspektus (asmuo nepažeidžia teisės reikalavimų dėl savo idėjinių ar moralinių įsitikinimų, konformizmo, pamėgdžiojimo, prieraišumo tradicijai ar galbūt „atsitiktinai“, nė nesusimąstydamas, kaip tam tikrus santykius reguliuoja teisė – taigi jo elgesį faktiškai reguliuoja ne teisė, o kiti reguliatoriai Žr. Egidijus Kūris, „Ko neparašė Rogeris Cotterrellas, arba subjektyvus teisės sociologijos įvado įvadas“, p. 386–389. (Kartu reikia perspėti, kad šios išties puikios R. Cotterrello knygos lietuviškasis leidimas vertimo, redagavimo, leidybos kultūros, pagaliau ir poligrafijos požiūriu yra totalinis brokas ir išsamiai studijuoti, deja, nerekomenduotinas.) ), o apie teisinio reguliavimo sąvokos grynai teisinį turinį. Ši sąvoka gali būti vartojama ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji savo turiniu tapati teisinio reglamentavimo sąvokai, žyminčiai teisinės tvarkos nustatymą, t. y. oficialiai sankcionuotų elgesio modelių įtvirtinimą teisės aktuose nesvarbu, kokiais metodais šie modeliai veikia teisiškai reikšmingą elgesį Kasdieniame diskurse teisinio reglamentavimo sąvoka turi ir specifinę prasmę: šiuo žodžiu dažnai žymimas ne teisinės tvarkos nustatymas apskritai, o teisinių procedūrų nustatymas, t. y. teisinio reguliavimo (konvencine prasme) procesinė „pusė“ (būtent tokią sampratą atspindi reglamento, kaip procedūras nustatančio teisės akto, pavadinimas). Sąvokos, apimančios savyje visą teisės poveikio socialiniams santykiams įvairovę, bet keliančios mažiau šalutinių asociacijų paieškos nėra šio nagrinėjimo tikslas. . Teisinio reguliavimo sąvoka siaurąja prasme žymi tik vieną iš šių metodų.

Socialinių santykių subjektų elgesys teisės aktuose modeliuojamas trejopai. Vienoks elgesys yra paliekamas socialinių santykių subjektų visiškai nuožiūrai (diskrecijai) nevaržant jos jokiais ribojimais, kitokiam elgesiui nustatomos sąlygos ir procedūros, dar kitoks pripažįstamas netoleruotinu arba, priešingai, privalomu. Pirmojo pavyzdys – Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalies nuostata, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus, ir 26 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą Plg. „Religijos ar tikėjimo išpažinimas, atskirtas nuo religijos ar tikėjimo skelbimo ar skleidimo, yra dvasinė kategorija, reiškianti religinių ar tikėjimo įsitikinimų turėjimą. […] Šios būsenos negalima niekaip apriboti, nebent jei žmogus būtų persekiojamas dėl savo religijos ar tikėjimo, bet ir tokiu atveju persekiojimas negali atimti jo religinių įsitikinimų ar tikėjimo. Šiuo atveju galioja bendras teisės principas: lex non cogit ad impossibilia – įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1995); „Laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes, jis ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti. Valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę. Įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių, 35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2000); „Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus“ (ten pat). ; antrojo – 92 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas, trečiojo – 110 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, bei 65 straipsnio nuostata, kad jeigu Respublikos Prezidentas nekviečia (naujai išrinkto) Seimo susirinkti, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui. Taigi teisės aktuose (šiuo atveju Konstitucijoje) nustatytas oficialusis socialinės tvarkos modelis – tai iš esmės trijų elgesio modelių derinys.