Kiekvienas šių idealių elgesio modelių lemia tam tikrą teisinio reglamentavimo (teisinio reguliavimo plačiąja prasme) metodą, kuriuo realių socialinių santykių subjektų elgesys konstruojamas pagal savo idealųjį „prototipą“: leidimą (absoliučios diskrecijos pripažinimą), reguliavimą siaurąja prasme (santykinės diskrecijos pripažinimą) ir liepimą (visišką diskrecijos nepripažinimą). Pastarasis metodas „skyla“ į negatyviuosius liepimus (draudimus) ir pozityviuosius liepimus (įpareigojimus). Pirmieji du metodai dar vadinami dispozityviais, o trečiasis – imperatyviuoju.
Visi trys teisinio reglamentavimo metodai dažniausiai koegzistuoja: jeigu teisė diktuoja tik „grynus“ liepimus ir „grynus“ draudimus (tabu), ji yra nelanksti ir negali būti socialinės inžinerijos priemone, o tokia visuomenė laikoma primityvia. Be to, jos ekonominio ir technologinio išsivystymo lygis taip pat paprastai nėra aukštas. Tokios yra kai kurios religinės teisinės sistemos, nepažįstančios subjektinės teisės sampratos. Jeigu teisė absoliučiai viską leistų, ji apskritai prarastų bet kokią prasmę, nes negalėtų veikti socialinių santykių. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse teisinis reglamentavimas paprastai nėra tik mechaninė liepimų ir leidimų suma, o sudėtinga normų, principų ir procedūrų, atsižvelgiančių į visą socialinių santykių ir jų subjektų įvairovę ir sudėtingumą, sistema. Būtent dėl to apibendrinant ir galima sakyti, kad teisė reguliuoja socialinius santykius. Tai, kas reguliuojama, nėra draudžiama, bet nėra ir paliekama visiškai socialinių santykių subjektų diskrecijai. Čia išryškėja teisinio reguliavimo (siaurąja prasme) turinys: tai ne „nuogi“ liepimai ar leidimai, o normatyvi tvarka tarp dviejų ekstremumų – atvirų, tiesmukų liepimų bei leidimų.