Studija Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas

Kiekvienas šių idealių elgesio modelių lemia tam tikrą teisinio reglamentavimo (teisinio reguliavimo plačiąja prasme) metodą, kuriuo realių socialinių santykių subjektų elgesys konstruojamas pagal savo idealųjį „prototipą“: leidimą (absoliučios diskrecijos pripažinimą), reguliavimą siaurąja prasme (santykinės diskrecijos pripažinimą) ir liepimą (visišką diskrecijos nepripažinimą). Pastarasis metodas „skyla“ į negatyviuosius liepimus (draudimus) ir pozityviuosius liepimus (įpareigojimus). Pirmieji du metodai dar vadinami dispozityviais, o trečiasis – imperatyviuoju.

Visi trys teisinio reglamentavimo metodai dažniausiai koegzistuoja: jeigu teisė diktuoja tik „grynus“ liepimus ir „grynus“ draudimus (tabu), ji yra nelanksti ir negali būti socialinės inžinerijos priemone, o tokia visuomenė laikoma primityvia. Be to, jos ekonominio ir technologinio išsivystymo lygis taip pat paprastai nėra aukštas. Tokios yra kai kurios religinės teisinės sistemos, nepažįstančios subjektinės teisės sampratos. Jeigu teisė absoliučiai viską leistų, ji apskritai prarastų bet kokią prasmę, nes negalėtų veikti socialinių santykių. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse teisinis reglamentavimas paprastai nėra tik mechaninė liepimų ir leidimų suma, o sudėtinga normų, principų ir procedūrų, atsižvelgiančių į visą socialinių santykių ir jų subjektų įvairovę ir sudėtingumą, sistema. Būtent dėl to apibendrinant ir galima sakyti, kad teisė reguliuoja socialinius santykius. Tai, kas reguliuojama, nėra draudžiama, bet nėra ir paliekama visiškai socialinių santykių subjektų diskrecijai. Čia išryškėja teisinio reguliavimo (siaurąja prasme) turinys: tai ne „nuogi“ liepimai ar leidimai, o normatyvi tvarka tarp dviejų ekstremumų – atvirų, tiesmukų liepimų bei leidimų.

Teisiniame bei politiniame diskurse dažnai cituojami principai „visa, kas nėra draudžiama, yra leidžiama“ (bendrasis leidimas) ir „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“ (specialusis leidimas arba bendrasis draudimas). Šie principai įvardijami kaip „teisinio reguliavimo tipai“. Ši dichotomija leidžia tam tikrų socialinių santykių teisiniam reguliavimui priskirti ir absoliutų liepimą (visišką diskrecijos nepripažinimą), ir absoliutų leidimą (absoliučios diskrecijos pripažinimą). Taip užmaskuojama teisinio reguliavimo, kaip vieno iš teisės poveikio socialiniams santykiams metodų, esmė: teisinis reguliavimas atsiduria ne tarp ekstremumų, bet juos apima. Tad teisės teorijos literatūroje vyraujanti „teisinio reguliavimo tipologija“ paradoksaliu būdu ima neatitikti tos teisinio reguliavimo sampratos, kuria ji pati paremta. Teisė ne tik įgalina patiems žmonėms organizuoti savo gyvenimą, sudaro prielaidas veikti nustatytomis sąlygomis ir pagal nustatytas procedūras (t. y. reguliuoja socialinius santykius), bet ir pati atvirai liepia ir draudžia. Nei absoliutus liepimas, nei absoliutus leidimas, nors ir yra teisinis reglamentavimas, nelaikytini teisiniu reguliavimu per se.

Taigi teisinio reglamentavimo sąvoka – platesnė ir talpesnė nei teisinio reguliavimo. Ji apima ir absoliučios diskrecijos pripažinimą, ir teisinį reguliavimą, ir visišką diskrecijos nepripažinimą. Teisinio reguliavimo, kaip vienos iš teisinio reglamentavimo formų (atmainų), samprata susitarimo dėl terminijos dalyku galėtų būti laikoma tik iš pirmo žvilgsnio. Reikalas tas, kad teisinė praktika neretai suka kita linkme. Pavyzdžiui, yra uždraudžiama tai, kas galėtų būti reguliuojama, arba (rečiau) absoliučiai leidžiama tai, kas turėtų būti tam tikrais atžvilgiais ribojama, taigi reguliuojama. Čia prisimintina vaizdinga C. R. Sunsteino formuluotė: šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse principai „visa, kas nėra draudžiama, yra leidžiama“ ir „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“ – tai du kraštutinumai, vis didesnę erdvę tarp savęs užleidžiantys principui „leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai nėra protingai reguliuojama“. Žinoma, ir „protingo“ reguliavimo samprata, ir teisinio reglamentavimo tipologija yra kur kas platesnės teorinės bei praktinės problemos, kurioms galėtų ir turėtų būti skirtos specialios studijos, bet ir to, kas pasakyta, tikriausiai pakanka pagrindžiant teisinio reglamentavimo kategorijos privalumus, kartu – ir siauresnės teisinio reguliavimo sampratos tikslingumui pagrįsti. Įvedus į apyvartą teisinio reglamentavimo kategoriją ir bendrasis teisinis reguliavimas, ir individualus teisės taikymas sujungiami kaip du tarp savęs susiję, bet kartu – ir savo specifiką išlaikę talpesnės kategorijos elementai. Teisinis reguliavimas užima apibrėžtą vietą „liepimų–leidimų“ skalėje. O kitoje skalėje bendrasis teisinis reguliavimas, kaip teisinio reguliavimo rūšis, atribojamas nuo individualaus teisinio reglamentavimo.

Tačiau vengiant pernelyg komplikuoti teisinių kategorijų sistemą galima teigti, kad teisinio reguliavimo sąvokos vartojimas plačiąja prasme nėra visiškai nepagrįstas. Iš tiesų, į teisinį reguliavimą galima žvelgti ir į kaip į liepimų ir leidimų derinį, kaip į „draudimais suvaržytą leidimą“. Tokia teisinio reguliavimo (plačiąja prasme) samprata vyrauja literatūroje ir yra pateisinama jau vien dėl to, kad teisinio proceso teorinė schema nėra perkraunama savarankiškomis kategorijomis, žyminčiomis artimų, panašių teisinių reiškinių niuansus. (Ir šioje studijoje teisinio reguliavimo ir teisinio reglamentavimo sąvokos bus vartojamos kaip viena kitą pakeičiančios.) Bet šis „platesnis“ teisinio reguliavimo traktavimas ignoruoja tai, kad be minėto derinio teisė nustato ir absoliučiai netoleruotino bei absoliučiai privalomo elgesio modelius, kur nėra pagrindo kalbėti apie kokius nors „derinius“.

2. Konstituciniai principai ir jų funkcijos

Aptariant teisės principus apskritai arba kurios nors atskiros teisės srities (šiuo atveju konstitucinės teisės) principus, paprastai pirmiausia susitariama, kokia prasme vartojama „centrinė“ šio diskurso kategorija, t. y. kokia yra bendroji principo sąvokos turinio reikšmė. Šioje studijoje principo sąvoka vartojama stengiantis nenukrypti nuo jos konvencinės prasmės, be didesnių išlygų atitinkančios kasdienę žodžio principas vartoseną. Būtent tokia išeities pozicija leidžia kritiškai analizuoti vyraujančią konstitucinių principų vietos konstitucinėje sistemoje bei pačių konstitucinių principų sistemos sampratą. Jeigu tektų konstatuoti, kad vyraujančią konstitucinių principų sistemos sampratą reikia koreguoti, ši išeities pozicija padėtų atremti galimus priekaištus, esą iš pat pradžių principų sąvokai buvo suteikta „kitokia“ prasmė nei ta, kurią diktuoja kasdienė žodžio principas vartosena.

Žodis principas yra kilęs iš lotyniško žodžio principium, reiškiančio pradžią, pagrindą. Sekant Tarptautinių žodžių žodynu, principą galima apibūdinti kaip „įsitikinimą, lemiantį žmogaus santykių su tikrove, jo elgesio ir veiklos normas“, kaip „pagrindinę kurios nors teorijos, koncepcijos idėją, pradinį teiginį“, kaip „svarbiausiąją kurios nors organizacijos struktūros arba veiklos taisyklę“, kaip „pagrindinę kurio nors įrengimo, mechanizmo sandaros arba veikimo savybę“ Valdemaras Kvietkauskas (sud.), Tarptautinių žodžių žodynas, p. 399. . Kaip matyti iš pateiktų apibūdinimų, principas bendriausia prasme suvokiamas kaip kreipiantis pradas, grindžiantis tam tikro reiškinio turinį, jo konkrečias apraiškas arba atskirus elementus. Tokia yra visuotinai pripažinta šios sąvokos reikšmė.

Apibūdinant visos teisės sistemos ar atskiros teisės srities (pvz., teisės šakos) principus, galima teigti, jog minėta bendroji principo samprata yra ir pagrįsta, ir privaloma. Priešingu atveju tektų galvoti, jog visuotinai pripažinta žodžio principas reikšmė dėl tam tikrų priežasčių teisės srityje įgauna kitokią, jai nebūdingą prasmę, kad iš tikrųjų šiuo žodžiu, kaip metafora, žymimas tam tikras teisinis reiškinys, kuriam apibūdinti kažkodėl nepavyko surasti tikslesnio termino.

Iš tiesų, jeigu principai apskritai suvokiami kaip tam tikro reiškinio (sistemos, organizacijos, teorijos, koncepcijos ir t. t.) pamatinės nuostatos, fundamentalūs pradai, tai teisės principai yra teisės ir jos sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reglamentavimas, visi teisiniai sprendimai – ir bendrieji, ir individualūs. Taigi teisės principai persmelkia bei kreipia ir pačią teisę (jos nuostatas), ir teisės realizavimą.

Apibūdinant teisės principų funkcijas teisės sistemos atžvilgiu paprastai nurodomas jų pozityvus, „organizuojantis“ poveikis teisės sistemai Žr. Сергей Сергеевич Алексеев, Общая теория права, т. 2, с. 50–52; Michael D. Bayles, Principles of Law: A Normative Analysis, pp. 11–14; Neil MacCormick, Ota Weinberger, An Institutional Theory of Law: New Approaches to Legal Positivism, pp. 67–74; Валерий Николаевич Протасов, Что и как регулирует право, с. 45–48. : teisės principai determinuoja teisės normas ir jų taikymą, jie yra tarsi „iš viršaus užkraunami“ ant teisės normų ir taip užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sritis Žr. Neil MacCormick, Ota Weinberger, An Institutional Theory of Law: New Approaches to Legal Positivism, p. 74. . Būtent šis „organizuojantis“ poveikis turimas galvoje, kai sakoma, kad teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reguliavimo arba atskirų teisės institutų turinį. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą, taigi – ir koordinuoja teisines nuostatas.

Teisės principai, be „organizuojančios“, atlieka ir kitą svarbią funkciją. Jie yra svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima verifikuoti teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumą, patikrinti, ar įstatymų leidėjas bei valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų Standarto sąvoka čia pasiskolinta iš kritinių teisės studijų sąjūdžio (CLS) ir vartojama pabrėžiant „normų, kuriomis siekiama užkirsti kelią neteisėtam elgesiui“ skirtumą nuo vadinamųjų formaliųjų normų, tačiau, priešingai nei CLS, standartai traktuojami ne tik kaip (galima taikyti) alternatyva formaliosioms normoms, bet kaip tokia alternatyva, kuri turi potencijos priversti koreguoti pačios formaliosios normos turinį, t. y. kreipti teisinį reglamentavimą (plg. Mark Kelman, A Guide to Critical Legal Studies, p. 15–16; Duncan Kennedy, “Form and Substance in Private Law Adjudication,” 1976). Tokia teisinio standarto samprata priartina jį prie teisės principo ir drauge neignoruoja galimybės jį tiesiogiai taikyti, net jei norma ir principas skiriasi savo turiniu; kita vertus, taip pabrėžiama standarto teisinė, o ne moralinė ar politinė prigimtis. . Šiuo požiūriu teisės principai yra imperatyvūs: jie brėžia elgesio ribas, kurių nevalia peržengti. Šių ribų peržengimas, nukrypimas nuo teisės principų visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštaringumo požymis ir yra pagrindas kritikuoti atitinkamus teisės aktus arba pareigūnų veiklą, kartais – net visą teisinę sistemą. Taigi teisės principuose slypi teisinio reglamentavimo kritikos potencija. Principų žinojimas leidžia teisę ne tik pažinti, bet ir vertinti.

Tad yra pagrindo teigti, jog teisės principai teisės sistemos atžvilgiu atlieka dvejopas funkcijas, kurias sąlygiškai galima pavadinti pozityviąja bei negatyviąja.

Konstituciniai principai, palyginti su kitais teisės principais, yra ypatingi. Jų reikšmę teisės akte suformuluotoms teisinėms nuostatoms bendriausia prasme galima nusakyti taip. Konstituciniais principais turi būti grindžiama visa teisės sistema, visi teisinio teksto elementai, visos teisės aktuose suformuluotos bendro pobūdžio nuostatos – taip pat tos, kurios konstruojamos kaip teisės normos, t. y. bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Jei teisės norma neatitinka kurios nors iš pamatinių nuostatų, įvardijamos kaip konstitucinis principas ir by definition kreipiančios teisinį reglamentavimą, yra pagrindo sakyti, kad ji atitinkamam konstituciniam principui prieštarauja, t. y. yra antikonstitucinė. Konstituciniai principai legalizuoja ir legitimuoja teisinius sprendimus, teisės aktų nustatytą reguliavimą, t. y. leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus ir drauge daro juos teisėtus. Ir priešingai: prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą delegitimuoja, dažnai ir anuliuoja – jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu ir gali būti nustatyta tvarka net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios Normos pripažinimo neturinčia teisinės galios kategorija čia vartojama bendriausia prasme, neatsižvelgiant į šio instituto įvairovę skirtingose nacionalinėse teisinėse sistemose: lyginamuoju aspektu būtų galima skirti teisės akto (ar jo dalies) anuliavimą, įpareigojimą teisės aktą išleidusią instituciją panaikinti šį aktą arba (kaip antai Lietuvoje) draudimą šį aktą toliau taikyti ir t. t. Žvelgiant plačiau, teisės normos pripažinimas antikonstitucine toli gražu ne visose teisinėse sistemose ir ne visuomet suponuoja negalėjimą ją taikyti (plg. Albert Venn Dicey, Konstitucinės teisės studijų įvadas, p. 355–356). . Jei nukrypstama nuo konstitucinių principų, legitimus yra jau ne teisės akto nustatytas elgesio modelis, o jo kvestionavimas. Mechanizmas, leidžiantis šiam kvestionavimui „nurungti“ nustatytąjį teisinį reglamentavimą ir jį ne tik delegitimuoti, bet ir anuliuoti (delegalizuoti) – tai konstitucinės kontrolės mechanizmas, kuriuo užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

Tad konstitucinių principų atveju nurodytosios teisės principų funkcijos teisės sistemos atžvilgiu įgauna reikšmingų ypatumų. Viena vertus, legitimumo elementą čia papildo legalumo (konstitucingumo) dimensija. Kita vertus, konstituciniai principai turi ne tik teisinio reglamentavimo kritikos, bet ir jo rezultatyvaus kvestionavimo potencijos.

Užbėgant tolesniam dėstymui už akių galima pateikti tokį pavyzdį. Visuotinai pripažinta, kad visų žmonių lygybė prieš įstatymą ir teismą yra pamatinis šiuolaikinės demokratinės valstybės ir jos teisės principas. Šis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms arba pareigūnams visi asmenys lygūs (smulkiau apie asmenų lygybės principą ir jo įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bus rašoma toliau). O pagal Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą (4 str. 1 d. 1 p.) teisę į žalos atlyginimą turėjo tik tie dėl neteisėtų teismo veiksmų materialinę ar moralinę žalą patyrę asmenys, kurių atžvilgiu byla buvo nutraukta arba nuteistas asmuo buvo išteisintas panaikinant įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. kurių atžvilgiu nuosprendis buvo panaikintas kasacinėje instancijoje [17]. O jei neįsiteisėjęs nuosprendis buvo panaikintas dar apeliacinėje instancijoje, žalą patyrę asmenys negalėjo tikėtis, kad ji bus atlyginta. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves, ir pripažino minėtą įstatymo nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taigi – konstituciniam visų asmenų lygybės principui [18].

Konstituciniais principais grindžiamas ne tik bendrasis (norminis) teisinis reglamentavimas, bet ir teisės realizavimas, įkūnijamas teisinėje praktikoje. Teisinės praktikos atitikties konstituciniams principams kvestionavimo galimybę užtikrina teismų sistema, asmens teisė ginti savo konstitucines teises nepriklausomame ir nešališkame teisme. Pažymėtina, kad teisminė kontrolė pati savaime dar nereiškia, jog atitinkamoje teisinėje sistemoje būtinai funkcionuoja ir konstitucinė teisės aktų kontrolė [19]. Kita vertus, šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse teisminė sistema ir apskritai teisinės institucijos nėra vieninteliai teisinės praktikos konstitucingumo užtikrinimo svertai: teisę realizuojančius subjektus nenukrypti nuo konstitucinių principų gali skatinti arba versti įvairūs demokratiniai institutai bei procesai, kaip antai nepriklausoma žiniasklaida, visuomenės nuomonės spaudimas, sprendimų priėmimo skaidrumą užtikrinančios priemonės ir kt. Užtikrinant teisinės praktikos konstitucingumą, teisminės kontrolės vaidmuo atsiskleidžia tuomet, kai kvestionuojama pagrįstai arba nepagrįstai, ar teisės aktai atitinka konstitucinius principus. Tokiais atvejais būtent teisminė kontrolė leidžia oficialiai konstatuoti esant minėtąjį jau ne teisės normų, o teisinės praktikos, konkrečių asmenų teisiškai reikšmingų veiksmų (neveikimo) prieštaravimą konstituciniams principams.

„Klasikinis“ pavyzdys čia galėtų būti vadinamosios Mirandos taisyklės nustatymas. Įtariamasis buvo apklausiamas tardytojų ir policijos pareigūnų. Tai vyko ne tik nedalyvaujant advokatui, bet ir sulaikytojo nė neįspėjus apie tai, kad jis turi teisę į advokatą. JAV Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad sulaikytasis dar prieš apklausą turėjo būti aiškiai informuotas, jog turi teisę tylėti, jog viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota teisme prieš jį, jog turi teisę konsultuotis su advokatu, jog jį apklausiant gali dalyvauti advokatas, o jei sulaikytasis neturi lėšų, advokatas jam bus paskirtas [20]. Visos šios sulaikytojo (įtariamojo, kaltinamojo) teisės, kartu ir teisėsaugos pareigūnų pareiga sulaikytąjį aiškiai apie jas informuoti išplaukia iš kiekvieno asmens konstitucinės teisės į tinkamą teisinį procesą ir iš teisės neduoti parodymų prieš save. Neinformuodami sulaikytojo apie šias teises, atitinkami pareigūnai pažeidžia pamatinius principus, pagal kuriuos kiekvienas asmuo turi teisę neduoti parodymų prieš save ir teisę į tinkamą teisinį procesą, suponuojančią ir teisę į gynybą dalyvaujant advokatui. Reikšminga štai kas: iki šios bylos įstatymuose nebuvo numatyta, jog sulaikytajam apie jo teises būtinai turi būti paaiškinta – tai nustatė teismas, nagrinėdamas konkrečią praktinę situaciją. Taigi nebuvo normų, buvo tik bendri (nors expressis verbis nesuformuluoti) konstituciniai principai, kurių nevalia pažeisti ir kuriuos pareigūnai vis dėlto pažeidė [21].

Abu pateiktieji pavyzdžiai iliustruoja, jog teisės principais užtikrinama teisės sistemos darna, jos elementų sistemingumas ir neprieštaringumas. Bet konstituciniai principai šiuo požiūriu yra ypatingi tuo, kad dėl jų aukštesnės, lyginant su kitais teisės principais, teisinės galios konkurencija tarp konstitucinių ir kitų teisės principų logikos požiūriu yra negalima: įstatymų leidėjas gali formuluoti principus, kuriais grindžiamas konkretus įstatymas, bet jie negali pažeisti konstitucinių principų [22]. Jeigu teisės principai apskritai užtikrina teisės sistemos darną, tai dėl konstitucinių principų teisės sistemos darna įgauna apibrėžtą kryptį. Konstituciniais principais užtikrinamas ne tik teisės sistemos vidinis neprieštaringumas, bet ir jos nuoseklumas, hierarchija: teisės normos arba individualūs teisės aktai, neatitinkantys konstitucinių principų, praranda legitimumą, o savo teisinę galią gali išlaikyti tik tokiu atveju, jei atitinkamoje teisinėje sistemoje nėra efektyvios konstitucinės kontrolės, leidžiančios tokią neatitiktį oficialiai konstatuoti. Konstitucinė kontrolė savo ruožtu lemia itin glaudų ryšį tarp konstitucinių principų pozityviosios ir negatyviosios funkcijų: legitimavimo tendencijos disfunkcijos koreguojamos konstitucinės kontrolės mechanizmu verifikuojant teisinio reglamentavimo atitiktį konstituciniams principams.

3. Konstituciniai principai ir konstitucinės normos

Koks yra konstitucinių principų santykis su kitais konstitucinės materijos elementais, pirmiausia – su konstitucinėmis normomis? Aiškinantis šį dalyką, reikia atsižvelgti į teisės teorijos literatūroje apibūdinamą teisės normų ir teisės principų santykį, į bendrąją teorinę teisės sampratą. Kiekviena teorija turi išlaikyti „atitikimo testą“: jei faktai jos nepatvirtina, jie verčia koreguoti pačią teoriją. Pažiūrėkime, kaip literatūroje vyraujanti teisės samprata siūlo traktuoti konstitucinius principus.

Kaip žinome, vyrauja pažiūra, jog teisė susideda iš normų, t. y. visuotinai privalomų ir valstybės garantuojamų elgesio taisyklių, kurios, be kita ko, sudaro daugmaž nuoseklią sistemą. Iškart atkreipkime dėmesį, jog šiuo atveju greta teisės ir jos sistemos atsiduria „gretutiniai“ teisiniai fenomenai, tokia kaip teisėkūra, teisės realizavimas, teisiniai santykiai ir kt. Ne šios studijos tikslas aiškintis teisės sampratos „platesnės“ ir „siauresnės“ sampratos santykį arba teisės sistemos ir visų su ja genetiškai susijusių fenomenų sistemos (teisinės sistemos) tarpusavio sąlygotumą [23]. Tuo mastu, kiek reikalauja nagrinėjamas klausimas, pakanka nekvestionuoti sampratos, pagal kurią teisės sričiai priskiriamas ne realus, o reikalaujamas elgesys, o pati teisė traktuojama kaip normatyvinės, bet ne deskriptyvinės tikrovės elementas. Sociologinis požiūris į teisinę tikrovę tikriausiai verstų šią sampratą tikslinti, bet teisinės dogmatikos požiūriu tai šiuo atveju nėra būtina.

Taigi kur teisėje, kaip normų sistemoje, yra teisės principų vieta? Ar jie yra kažkas, kas glūdi, yra įkūnyta kiekvienoje teisės normoje, t. y. yra tam tikra „neatskiriama“ normų savastis, elementas, ar jie yra kažkur greta teisės normų, galbūt „virš“ jų? O gal apskritai teisės principai yra už teisės, traktuojamos kaip normų sistema, ribų? Šis klausimas nėra scholastinis jau vien dėl to, kad teisės normos, kaip oficialiai reikalaujamo elgesio taisyklės, kategorija neišvengiamai suponuoja tam tikrą normos struktūrą, jos „dalijimą“ į elementus, kurių nesant galima ginčyti ir pačios normos buvimą. Galimi ginčai dėl to, kokie yra šie elementai, kiek jų, ar visi elementai yra būtini ir ar nėra tokių elementų, be kurių norma gali „apsieiti“. Tačiau akivaizdu, jog visoms teisės normoms būdinga tam tikra forma, vidinė sandara, per se nepriklausanti nuo šių normų turinio. Tuo tarpu tai, kas vadinama teisės principais, dažnai nepaklūsta nei tokiai, nei kokiai nors kitai aiškiai ir griežtai struktūruotai schemai, negali būti lengvai į ją „sutalpinti“.

Šiuokart pasitenkinkime „tradicine“ teisės normos struktūros samprata, pagal kurią teisės normas galima traktuoti kaip elgesio taisykles, logiškai (bet, kaip žinome, toli gražu nebūtinai vieno teisės akto tekste) konstruojamas pagal formulę „jeigu – tai – priešingu atveju“ (hipotezė + dispozicija + sankcija). Tiesa, sakoma, kad teisės normų struktūra gali būti ir paprastesnė, apimti tik hipotezę ir dispoziciją (tokiam požiūriui pagrįsti argumentų yra daugiau negu pakankamai) arba tik dispoziciją ir sankciją. Bet net darant prielaidą, kad teisės normos gali būti „paprastesnės“ struktūros, kad jos gali „pasitenkinti“ tik hipoteze ir dispozicija arba tik dispozicija ir sankcija, principai nuo jų yra tarsi skyrium: jie nepaklūsta minėtai trinarei arba dvinarei schemai, negali būti „sutalpinti“ į griežtą struktūrą, nes apskritai neturi aiškios formos, vidinės sandaros, elementų. Juose apskritai sunku išskirti bent vieną, atrodo, būtiną normos elementą – dispoziciją. Tad teisės principų atžvilgiu negelbėja ir „lankstesnis“ požiūris į normos loginę struktūrą.

Kartais teigiama, jog tam tikras elgesio modelis teisės aktuose gali būti įtvirtinamas pačiais bendriausiais bruožais.

Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 29 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau ar šitoks elgesio modelis laikytinas norma? Kur čia norma, kurią būtų galima konstruoti pagal įprastą trinarę (ar paprastesnę – dvinarę) schemą? Pažvelgę įdėmiau pamatysime, kad Konstitucijoje gausu tokių teiginių: jų privalomumas (imperatyvumas), kaip ir jų fundamentalumas nekelia abejonių, bet juos sunkiai galima pavadinti normomis mums įprasta prasme.

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Konstitucijos 2 str.

Spustelėjus išskleisti...

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. 5 str. 3 d.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. 6 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. 9 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė. 17 str.

Spustelėjus išskleisti...

Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 18 str.

Spustelėjus išskleisti...

Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Konstitucijos 26 str. 5 d.

Spustelėjus išskleisti...

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. 38 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. 40 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Valstybė gina vartotojo interesus. 46 str. 5 d.

Spustelėjus išskleisti...

Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. 77 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. 109 str. 2 d.

Spustelėjus išskleisti...

Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. 120 str. 2 d.

Spustelėjus išskleisti...

Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas. 146 str. 1 d.

Spustelėjus išskleisti...

Ir t. t.

Tai Konstitucijos citatos. Gana abstrakčių, nors turinčių normatyvumo krūvį, bet ne kaip normos sukonstruotų formuluočių nemaža ir įstatymuose, netgi poįstatyminiuose aktuose. Be abejo, tokios nuostatos suponuoja tam tikras teises ir pareigas (tai būdinga teisės normoms), bet jie veikiau traktuotini kaip principai, nes atitinka klasikinį teisės principų skirtumo nuo teisės normų apibūdinimą, pasiūlytą dar H. L. A. Harto:

yra mažų mažiausiai du bruožai, skiriantys principus nuo normų. Pirmasis bruožas susijęs su laipsniu: principai, palyginti su normomis, yra platūs, bendri ir nekonkretizuoti ta prasme, kad dažnai tai, kas būtų laikoma daugeliu skirtingų normų, gali būti apibūdinama kaip vieno principo išraiškos. Antrasis bruožas yra toks: principai daugiau arba mažiau aiškiai nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą arba vertybę, todėl tam tikra prasme manoma, kad pageidautina juos ginti arba jų laikytis, taigi jie vertinami ne tik kaip teikiantys juos išreiškiančių normų paaiškinimą arba loginį pagrindimą, bet kaip bent padedantys jas pateisinti. [24]

Spustelėjus išskleisti...

Bet ar iš tiesų pagrįsta tokiais atvejais kalbėti ne apie normas, o apie principus? Gal pacituotosios nuostatos nieko neįrodo? Oponuojant galima sakyti, kad šie teiginiai suformuluoti kaip tam tikros vadovaujančios nuostatos, kurios, įvairiai jungdamosi su kitais teisinio teksto elementais, kitomis nuostatomis, gali sudaryti teisės normas. Juk gerai žinoma, kad nereikia ieškoti visos teisės normos, visų jos loginių struktūros elementų viename teisės akto straipsnyje – tik jų visumoje, sistemoje. Tokios pažiūros laikosi daugelis teisės teoretikų.

Abstrakti teisės norma negali būti pridėta prie konkretaus įstatymo straipsnio. Tai griauna teisės normos sąvoką, kadangi ne visada įstatymo straipsniai turi visus normos elementus. Teisės norma visada turi tris elementus: numatomą teisinių santykių subjektų elgesį, tokio elgesio sąlygas, padarinius, nesilaikant nustatytos taisyklės ar ją pažeidžiant. Išorinė teisės normos išraiškos forma įstatymo straipsnyje ne visada pakartoja minėtą loginę normos struktūrą. Teisės nuostatų dėstymo glaustumo sumetimais, taip pat vengiant kartojimosi, kai kurie teisės normos elementai praleidžiami. Hipotezė arba sankcija nepateikiama, nors jas galima suvokti iš straipsnio formuluotės arba ji nurodyta kito įstatymo straipsniuose. Kai teisės normos numato vienodas jų įgyvendinimo sąlygas (laikymosi, vykdymo ar taikymo), tikslinga straipsnyje nurodyti tų normų hipotezę ir ją deleguoti į visus kitus straipsnius, kuriuose išdėstytos atitinkamos taisyklės (dispozicijos). Analogiškai, jeigu dispozicijos pažeidimas numato vienodus padarinius, normų sankcija gali būti atskirame įstatymo straipsnyje. Kartais sankcijos iškeliamos už įstatymo, kuriame nustatytos atitinkamos dispozicijos, ribų, bet tų normų sankcijas lengva rasti tuose įstatymų straipsniuose, kur nurodytos pagrindinės atsakomybės rūšys. Tad teisės norma gali būti išreikšta keliuose įstatymo straipsniuose arba net įvairiuose įstatymuose ir juos papildančiuose aktuose. [25]

Spustelėjus išskleisti...

Ši ilga citata pateikiama ne tik tam, kad dar kartą paskatintų nedėti lygybės ženklo tarp teisės normų ir teisės akto straipsnių (jų dalių), t. y. tarp teisės turinio ir teisės tekstinės išraiškos formos. Aišku, teisės normos negalima tapatinti su norminio akto struktūros elementu (pvz., su straipsniu, juolab su jo dalimi). Tai aksioma. Tačiau net ir pripažįstant, kad normos yra „kažkas daugiau“ nei teisės akto straipsniai, kažkas už jų, kažkas tokio, ką reikia „iššifruoti“ studijuojant teisinį tekstą, neatsakoma į klausimą: o kur tuomet yra teisės principų vieta? Ar jie yra normose, ar šalia jų?

Dar daugiau: ar principai priskirtini sričiai to, „kas yra“, ar sričiai „to, kas turi būti“? Nepakanka pasakyti, kad teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas; reikia dar atsakyti į klausimą, ar „grindžiamos“ reiškia „yra grindžiamos“, ar „turi būti grindžiamos“. Ką reiškia principas, kad visi asmenys lygūs įstatymui ir teismui? Ar tai, kad įvairiose teisės normose ir yra įtvirtinta, jog jie yra lygūs, ar tai, kad normose turi būti įtvirtinta, jog visi asmenys yra lygūs, ir kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuriame būtų įtvirtinta jų nelygybė?